Kadras iš filmo „Wajib“
PÖFF archyvas

21-ąjį kartą prasidėjo vienas iš svarbiausių Šiaurės ir Baltijos šalių kino renginių – Talino kino festivalis „Black Nights“. Renginys, šiemet vykstantis nuo lapkričio 17 d. iki gruodžio pirmųjų dienų, kasmet pristato daugiau nei 200 filmų. Kinfo.lt žurnalistė Auksė Podolskytė pasakoja apie ryškiausius ir mažesnį įspūdį palikusius kūrinius.

Kaip ir praėjusiais metais, festivalio programose buvo nemažai filmų, kuriuos galima buvo pamatyti „Scanoramos“ repertuare. Tai – „Charmsas“ (Kharms, 2017), „Stebuklas“ (Miracle, 2017), „Nemeilė“ (Neliubov, 2017), „Aš nesu ragana“ (I Am Not A Witch, 2017), „Telma“ (Thelma, 2017), „Fantastiška moteris“ (Una mujer fantástica, 2017), „Baisi moteris“ (En frygtelig kvinde, 2017), „Vasara, 1993-ieji“ (Estiu, 1993, 2017), „Tegul įdega lavonai“ (Laissez bronzer les cadavres, 2017) ir kiti. Apie juos nerašysiu. Verčiau dėmesį sutelksiu į tuos, kurių Lietuvoje dar nerodė.

Prieš pereidama prie keleto filmų apžvalgų, norėčiau trumpai paminėti keletą dalykų, susijusių su šių metų festivaliu. Pradėsiu nuo naujos konkursinės programos. Šalia ankstesniųjų, t. y. pagrindinės („Official Selection“) ir debiutinių ilgametražių („First Feature Competition“) prisidėjo „Estonian Film Competition“, kurioje varžosi 5 estų filmai: „Tinklo pabaiga“ (Keti lõpp, 2017), „Lapkritis“ (November, 2017), „Žudikė. Mergaitė. Šešėlis“ (The Manslayer / The Virgin / The Shadow, 2017), „Vyras, kuris atrodo kaip aš“ (Minu näoga onu, 2017), „Žalios katės“ (Green Cats, 2017).

Antra, kaimynų suomių nepriklausomybės 100-mečio proga (Suomijos nepriklausomybės diena – gruodžio 6-oji) šiemet buvo pristatyta speciali programa „Finland 100: Finnish Cult Film Special – 48 H“. Į ją Laplandijos kino festivalio „The Midnight Sun Film Festival“ komanda sudėjo kultinius visų laikų suomių filmus. Kaip sufleruoja pavadinimas, lapkričio 24–26 d., t. y. dvi paras be pertraukos, buvo rodomi suomių (ne tik Akio Kaurismäkio) filmai. Renginys prasidėjo suomiškai – saunos ritualu kieme, po kurio vyko susitikimas su suomių kino kūrėjais, vyko karaokė ir grupės „Marko Haavisto & Poutahakat“ koncertas. A. Kaurismäkio gerbėjų šis pavadinimas neturėtų nustebinti – muzikantai pasirodė ne viename suomių kūrėjo filme.

Kokie lietuvių filmai rodomi festivalyje? Eglės Vertelytės „Stebuklas“, Arūno Matelio dokumentinis filmas „Nuostabieji lūzeriai. Kita planeta“, minėtas estų ir lietuvių projektas „Žudikė. Mergaitė. Šešėlis“, Rusijos, Lietuvos ir Makedonijos filmas „Charmsas“, gruzinų ir lietuvių bendras darbas „Namme“, Sergejaus Loznicos „Nuolankioji“, į kurio kūrimą įsitraukė Prancūzija, Vokietija, Lietuva ir Nyderlandai. Karolio Kaupinio trumpametražis filmas „Triukšmadarys“ varžosi tarptautiniame trumpųjų filmų konkurse.

„78/52“ (2017)

Ką reiškia „78/52“? Tai – techniniai žymiausios Alfredo Hichcocko filmo „Psichopatas“ (Psycho, 1959) dušo scenos aspektai – 78 mizanscenos (angl. setups), 52 montažiniai pjūviai (angl. cuts). Skamba formaliai. Šveicarų režisierius Alexandre O. Philippe pusantros valandos dokumentiniame filme mėgino atskleisti, kaip buvo sukonstruota 3 minutes trukusi scena. Ji intriguoja ne tik savo poveikiu – „Psichopato“ filmavimai truko 30 dienų, tačiau net 7 dienos buvo paskirtos vienai vienintelei scenai. Akivaizdu, kad A. Hichcockui ji buvo be galo svarbi. Nespalvotame, kultinio režisieriaus filmų atmosferą pakartoti siekiančiame filme neišvengta „kalbančių galvų“ – nuo Marli Renfro (Janet Leigh kūno dublis) iki Elijaho Woodo. Pastarojo atveju, ne visai aišku, kodėl jis buvo pasirinktas. Apskritai, kai kurių pašnekovų komentarai ne visuomet pasižymi įžvalgumu (pavyzdžiui, „Vau!“) ir analize, ko panašu, siekė filmo autorius. Taip pat filme naudojama archyvinė medžiaga, kurioje įtampos meistras pats komentuoja, kitų jo kūrinių ar siaubo filmų ištraukos ir, žinoma, sulėtintai ir pagreitintai daug kartų pakartojama legendinė scena.

Kadras iš filmo „78/52“
PÖFF archyvas

„78/52“ juntamas stiprus susižavėjimas autoriumi, todėl žiūrint filmą susidaro įspūdis, kad jis gana vienpusiškas – tarsi vien pagyros, užglaistančios „negerus“ aspektus. Kita vertus, jei A. O. Philippe nebūtų „susirgęs“ A. Hichcocku, tuomet šio filmo apskritai nebūtų.

Apibendrinus filmas vizualiai nepriblokš ir nepakylės, tačiau vertingos informacijos pateiks. Jei jums buvo įdomus Kento Joneso dokumentinis filmas „Hitchcockas/Truffaut” (Hitchcock/ Truffaut, 2015), patikti turėtų ir šis. Nors juosta, be abejonės, labiausiai skirta sinefilams ir A. Hichcocko gerbėjams, tačiau nujaučiu, kad prie ekrano turėtų išlaikyti ir blockbusterinių siaubo filmų mėgėjus (nes įdomu sužinoti, kokį sirupą naudojo vietoj kraujo), ir mažiau su režisieriaus kūryba susipažinusius žiūrovus. Apie „Psichopatą“ bent viena ausimi esame girdėję visi, o jo atspindžius kine ir popkultūroje randame iki šiol.

Anonsas:

„Wajib“

„Wajib“ (tarti „važib“) – socialinė pareiga šeimai, tėvynei, visuomenei. Filme, kurio veiksmas vyksta Šiaurinėje Izraelio dalyje, arabų sostine vadinamame Nazarete, tėvas ir sūnus (dažniausiai ši užduotis tenka vyrams) pagal tradiciją asmeniškai vyksta įteikti kvietimų į vestuves. Tai viena iš „Wajib“ atsiskleidžiančių „pareigų“, kurią Abu ir jo sūnus Abu Shadi dėl įvairių priežasčių supranta skirtingai.

Praktiškai visas veiksmas prabėga koncentruotoje erdvėje, automobilyje (iškart galima prisiminti iraniečių režisieriaus Abbaso Kiarostami filmus), besiklausant tėvo ir sūnaus pokalbių, kurie ir yra esminiai. Nors daug dalykų jie vienas kitam nepasako (tai lieka tarp eilučių arba paaiškėja arbatos-kavos-cigaretės-saldėsių svečiuose metu), tačiau tampa aišku, kas juos abu slegia. Tai – motinos pabėgimas į užsienį, Abu Shadi noras gyventi Italijoje ir jo kritiškas požiūris į gyvenimą Nazarete, siaurai mąstančią visuomenę ir palestiniečių padėtį. Paskutiniai aspektai išryškina skirtį tarp tėvo ir sūnaus kaip tarp palestiniečio, gyvenančio Izraelyje, ir palestiniečio užsienyje.

Kadras iš filmo „Wajib“
PÖFF archyvas

Filme subtiliai supriešinamos pradžios ir pabaigos, gyvenimo ir mirties temos. Kitaip tariant, režisierė primena: „Memento mori“. Sesers ir dukters Amal vestuvės simbolizuoja naujo gyvenimo etapo pradžią, sufleruoja apie būsimos gyvybės užsimezgimą. Tuo metu mirties nuotaiką skleidžia laidotuvių procesija, pranešimai per radiją, motinos vyro mirtis, tėvo patirtas infarktas.

Įdomu, kad pagrindinių vaidmenų duetas – Mohammadas ir Salehas Bakri – iš tikrųjų yra tėvas ir sūnus. Su Salehu jaunosios kartos Palestinos (nors augo ne ten, o Saudo Arabijoje, o mokėsi Niujorke) režisierė Annemarie Jacir dirba jau trečiąkart iš eilės. Aktorius pasirodė kituose jos pilnametražiuose darbuose – „Jūros druska“ (Milh Hadha al-Bahr, 2008) ir „Kai tave pamačiau“ (Lama Shoftak, 2012). Naujausias jos filmas – Palestinos kandidatas į geriausią filmą užsienio kalba 2018-ųjų Akademijos apdovanojimuose.

Anonsas:

„Fokstrotas“ (Foxtrot, 2017)

Libaniečių režisieriaus Samuelio Maozo vaidybinis filmas „Fokstrotas“ – dar vienas kandidatas į „Oskarą“. Šią šeimos dramą, pavadintą retro prieskonį turinčio šokio pavadinimu, siunčia Izraelis. S. Maozas pasirinko jautrią, tačiau ne naują temą (prisiminkime, pavyzdžiui, komišką filmą „Nulis motyvacijos“) – jaunuolius, atliekančius privalomąją karinę tarnybą. Iš tikrųjų, filme kalbama ne tik apie tai, paliečiamos kitos susijusios temos: Holokaustas, karo metu išgyventos traumos, tarnybos beprasmiškumas, lemtingos karių klaidos ir kaip su jomis susitvarkoma. Nenuostabu, kad filmas sulaukė kritikos (pavyzdžiui, iš šalies kultūros ministrės Miri Regev) ir apskritai papildomo dėmesio. Bet kokia reklama yra gerai, ar ne?

Kadras iš filmo „Fokstrotas“
PÖFF archyvas

„Fokstrotas“ struktūriškai primena graikų tragediją – trys dalys išvien siunčia žinutę, jog nuo likimo nepabėgsi. Gali šokti nešokęs, galų gale viskas bus taip, kaip turi būti. Kaip sako vienas iš pagrindinių veikėjų Jonathanas (Yonatan Shiray), „fokstrotas yra toks šokis, kuris visuomet sugrąžina į tą pačią poziciją, kurioje ir buvai“. Pirmoje dalyje matome audringą tėvų reakciją į sūnaus mirtį karinės tarnybos metu, antroje – siurreali Jonathano rutiniška tarnyba „poste“ keliant ir nuleidžiant užkardą, trečioji, ramiausia, sugrąžina atgal į tėvų namus, kur daugiau sužinome apie Jonathano tėvą persekiojančias traumas. Ko gero, antroji dalis yra metaforiškiausia. Patikros posto užkardą galima suprasti kaip Izraelio visuomenės filtrą – vieni dalykai įsileidžiami, toleruojami ar tiesiog pamirštami, kitiems – užkarda niekada nepakyla, t.y. traumų nusikratyti ar įveikti nepavyksta.

Filmas nustebino netikėtais siužeto posūkiais (kurių verčiau neatskleisiu), absurdišku humoru ir daugiasluoksniškumu.

Anonsas:

Kadras iš filmo „Virėjas, vagis, jo žmona ir jos meilužis“

Kas atsitiktų socialinei tvarkai, menui ir svarbiausia – meilei, jeigu pasaulį valdytų patys kvailiausi ir sadistiškiausi žmonės? Tokį klausimą žiūrovams užduoda vienas žymiausių šiuolaikinio kino režisierių – Peteris Greenaway‘us filme „Virėjas, vagis, jo žmona ir jos meilužis“ (1989), kuris yra vertinamas kaip postmodernistinės kultūros šedevras. 

„Virėjas, vagis, jo žmona ir jos meilužis“ bus rodomas „Skalvijos“ kino centro rengiamuose „Kino klasikos vakaruose” gruodžio 3, 10, 17 ir 31 d. (pirmąjį seansą gruodžio 3 d. pristatys kino kritikė Izolda Keidošiūtė), taip pat Kauno kino centre „Romuva“ gruodžio 17 ir 19 d.

„Virėjas, vagis, jo žmona ir jos meilužis“ yra penktasis režisieriaus filmas, žymėjęs jo karjeros viršūnę, tačiau sutiktas labai kontraversiškai. Spalvinis kodavimas, seksas, kankinimai, kanibalizmas, sutalpinti į šiuolaikinę pasaką, kritikų buvo interpretuojami kaip „tečerizmo“ alegorija, kurioje vagis yra M. Tečer vadovaujama vyriausybė, virėjas –  paklusni darbininkija, žmona – Britanija, o meilužis –  neefektyvi kairioji opozicija.

Filmas nukelia į fikcinį pasaulį, kur visas veiksmas vyksta gurmanų restorane „Le Hollandais“. Restorano šefo Rišardo (vaid. Richard Bohringer) gaminamus patiekalus ragauja ir vertina restorano šeimininkas Albertas (vaid. Michael Gambon). Pastarasis čia leidžia ilgus vakarus su savo žmona Džordžina (vaid. Helen Mirren) ir gangsterių gauja. Džordžinai įgrisę ne tik kulinariniai stebuklai, ji jau priprato ir prie sadistiško vyro elgesio. Todėl, kai restorane prie gretimo staliuko prisėda vidutinio amžiaus vyras su knyga, Džordžina iškart pastebi atėjūną (vaid. Alan Howard). Moteris nieko nelaukdama susipažįsta su nuolat skaitančiu Maiklu ir savo vyrui po nosim užmezga aistringą romaną. Tačiau gandai apie meilužius netrukus pasiekia Albertą.

Anot kino kritikų, tai netradicinis gangsterių filmas, nors jame ir yra pagrindiniai kriminalinės dramos elementai: smurtas, išdavystė, meilės romanas, kerštas. Filmą išskirtiniu daro tai, kaip šie elementai yra sujungiami, o tai galėjo sukurti tik Greenaway’us turėdamas išskirtinį požiūrį į vaizdą ir pasakojimą.

Greenaway‘us filme gana drastiškai kalba apie vienas didžiausių žmogaus nuodėmių – gašlumą, apsirijimą, neištikimybę, žmogžudystę bei kerštą. Nepaisant to, tai daro labai elegantiškai. Filmo režisierius prieš tapdamas kino kūrėju, buvo dailininkas. Tad ir filmus jis tiesiog tapo. P. Greenaway’us kiekvienai filmo erdvei simboliškai pritaiko spalvas. Restorano „Le Hollandais“ išorė mėlyna. Virtuvėje dominuoja žalia. Valgomoji erdvė raudona, o tualetai balti. Net herojų apranga, cigarečių spalva keičiasi pagal tai, kuriose erdvėse jie juda.

Kadras iš filmo „Čia aš tik svečias“

Lapkričio pabaigoje Liublianoje vykusiame 28-ajame tarptautiniame kino festivalyje LIFF prizu už geriausią trumpametražį filmą apdovanotas Lietuvos ir Čilės bendros gamybos dokumentinis filmas „Aš čia tik svečias“ („I’m Not From Here“, režisierės Maite Alberdi ir Giedrė Žickytė).

Tai jau dvidešimt antras tarptautinis apdovanojimas filmui, kurio premjera įvyko pernai festivalyje „Vision du Reel“ Šveicarijoje, jame taip pat pelnius pagrindinį prizą geriausio trumpametražio filmo kategorijoje. „Aš čia tik svečias“ laimėjo „Sidabrinę gervę“ kaip geriausias bendros gamybos filmas 2017-ųjų metų Lietuvos nacinionaliniuose kino apdovanojimuose bei buvo nominuotas Europos kino akademijos apdovanojimui už geriausią trumpametražį filmą 2016 metais.

Bendras Lietuvos ir Čilės kūrėjų dokumentinis filmas pasakoja apie Alzheimerio liga sergančią baskų imigrantę Josebę, kuri pamiršta gyvenanti globos namuose, esančiuose Čilėje. 

Liublianoje vykusių apdovanojimų metu festivalio žiūri kalbėjo: „Šiais metais apdovanojimas už geriausią trumpametražį filmą skiriamas nuostabiam filmui „Aš čia tik svečias“, kuris mus ne tik sujaudino, bet ir nustebino. Tai jautrus vienišos moters, kovojančios už savo laisvę ir tapatybę svetimoje šalyje portretas bei subtiliai politiškos dokumentikos pavyzdys, keliantis itin aktualias mūsų senstančioje visuomenėje slaugos bei globos problemas“.

„Aš čia tik svečias“ filmo gamyba finansuota Lietuvos kino centro, Čilės audiovizualinio fondo bei Kopenhagos dokumentinių filmų festivalio „CPH:LAB“ programos fondo.

Kadras iš filmo „Vadink mane savo vardu“
Šaltinis: youtube.com

Vakar buvo paskelbti pirmieji JAV kino apdovanojimų sezono – nepriklausomo kino apdovanojimų „Gotham Awards“ – nugalėtojai. Geidžiamiausią statulėlę už geriausią metų filmą pelnė Luca Guadagnino „Vadink mane savo vardu“, o Jordano Peele „Pradink“ išsivežė tris apdovanojimus už geriausią scenarijų, režisūrinį proveržį ir žiūrovų simpatijų prizą. 

Nepriklausomo kino apdovanojimai „Gotham Awards“ nuo 1991 metų yra teikiami JAV nepriklausomo kino organizacijos „Independent Feature Project“ (IFP). 

NUGALĖTOJAI 

Geriausias filmas: 

• „Vadink mane savo vardu“ (Call Me by Your Name, rež. Luca Guadagnino) 
• „Floridos projektas“ (The Florida Project, rež. Sean Baker) 
• „Pradink“ (Get Out, rež. Jordan Peele) 
• „Geras laikas“ (Good Time, rež. Ben Safdie, Josh Safdie) 
• „Aš, Tonya“ (I, Tonya, rež. Craig Gillespie) 

Geriausias dokumentinis filmas: 

• „Ex Libris: Viešoji Niujorko biblioteka“ (Ex Libris: The New York Public Library, rež. Frederick Wiseman) 
• „Žiurkės“ (Rat Film, rež. Theo Anthony) 
• „Strong Island“ (rež. Yance Ford) 
• „Kieno gatvės“ (Whose Streets?, rež. Sabaah Folayan)\ 
• „Darbas“ (The Work, rež. Jairus McLeary, Gethin Aldous) 

Geriausias aktorius: 

• Willem Dafoe  – „Floridos projektas“ (The Florida Project, rež. Sean Baker) 
• James Franco – „The Disaster Artist“ (rež. James Franco) 
• Daniel Kaluuya – „Pradink“ (Get Out, rež. Jordan Peele) 
• Robert Pattinson – „Geras laikas“ (Good Time, rež. Ben Safdie, Josh Safdie) 
• Adam Sandler – „Mejerovicų istorijos“ (The Meyerowitz Stories, rež. Noah Baumbach) 
• Harry Dean Stanton – „Lucky“ (rež. John Carroll Lynch) 

Geriausia aktorė: 

• Melanie Lynskey – „Šiame pasaulyje aš nebesijaučiu esąs kaip namie“ (I Don’t Feel at Home in This World Anymore, rež. Macon Blair) 
• Haley Lu Richardson – „Kolumbas“ (Columbus, rež. Kogonada) 
• Margot Robbie – „Aš, Tonya“ (I, Tonya, rež. Craig Gillespie)  
• Saoirse Ronan – „Lady Bird“ (rež. Greta Gerwig) 
• Lois Smith – „Mardžorė Praim“ (Marjorie Prime, rež. Michael Almereyda) 

Geriausias scenarijus: 

• Emily V. Gordon and Kumail Nanjiani – „Didžioji liga“ (The Big Sick, rež. Michael Showalter) 
• Mike White – „Brado būklė“ (Brad’s Status, rež. Mike White) 
• James Ivory – „Vadink mane savo vardu“ (Call Me by Your Name, rež. Luca Guadagnino) 
• Kogonada – „Kolumbas“ (Columbus, rež. Kogonada) 
• Jordan Peele – „Pradink“ (Get Out, rež. Jordan Peele) 
• Greta Gerwig – Saoirse Ronan – „Lady Bird“ (rež. Greta Gerwig) 

Geriausias proveržio vaidmuo: 

• Mary J. Blige – „Mudbound“, rež. Dee Rees 
• Timothée Chalamet – „Vadink mane savo vardu“ (Call Me by Your Name, rež. Luca Guadagnino) 
• Harris Dickinson – „Paplūdymio žiurkės“ (Beach Rats, rež. Eliza Hittman) 
• Kelvin Harrison Jr. – „Tai pasirodo naktį“ (It Comes at Night, rež. Trey Edward Shults) 
• Brooklynn Prince– „Floridos projektas“ (The Florida Project, rež. Sean Baker) 

Binghamo Ray‘aus apdovanojimas už geriausią režisūrinį proveržį: 

• Margaret Betts – „Noviciatas“ (Novitiate, rež. Margaret Betts) 
• Greta Gerwig – „Lady Bird“ (rež. Greta Gerwig) 
• Kogonada – „Kolumbas“ (Columbus, rež. Kogonada) 
• Jordan Peele – „Pradink“ (Get Out, rež. Jordan Peele) 
• Joshua Z. Weinstein – „Menashe“ (rež. Joshua Z Weinstein) 

Specialus žiuri apdovanojimas už geriausią aktorių kolektyvą: 

„Mudbound“ (Carey Mulligan, Garrett Hedlund, Jason Clarke, Jason Mitchell, Mary J. Blige, Rob Morgan, Jonathan Banks) 

Auditorijos pasirinkimas: 

„Pradink“ (Get Out, rež. Jordan Peele) 

Su visų nugalėtojų sąrašu galite susipažinti čia. 

Kadras iš filmo „Legenda apie Kolovratą“

Jau gruodžio 1-ąją visuose Lietuvos kino teatruose pasirodys vienas įspūdingiausių rusų kino epų „Legenda apie Kolovratą“, kuris savo detalumu ir didybe užgožia net ir pačius prabangiausius Holivudinius blokbasterius.

Istorikai ir kino specialistai jau dabar šį režisieriaus Ivano Šurchoveckio filmą įvardija kaip vieną geriausiai rodomą laikotarpį atitinkančių kino projektų, kuriame susijungia net keli žanrai – istorinė drama, veiksmo filmas ir, žinoma, fantastika. Todėl savo pateikimu juosta labai primena kitą panašaus pobūdžio filmą, sukurtą amerikiečių – „300“.

Tačiau ne visi žino, kas buvo tas Kolovratas. Pateikiame aštuonis faktus apie šią istorinę figūrą.

1. Pilnas vardas – Ipatijus Kolovratas.
2. Gimė apie 1200 metus Rusijoje Frolovo kaime, Šilovo rajone Riazanės srityje.
3. Unikalios technikos karys, kuris nuo paauglystės dalyvavo žygiuose ir mūšiuose.
4. Už savo narsą pelnė Bajoro titulą, kuris tuo metu buvo antru svarbiu titulu po valdančių kunigaikščių.
5. Sulaukęs 29 metų buvo išrinktas karo vadu Senoje Riazanėje.
6. Mirė 1238 metų sausio 11 dieną Senoje Riazanėje po žūtbūtinio mūšio su mongolais.
7. Kolovrato kūnas buvo atiduotas likusiems gyviems jo kariams, kuriuos mongolų chanas Batijus įsakė paleisti, norėdamas pagerbti jų vadą už jo neišpasakytą narsą.
8. Apie Kolovratą ir jo žygdarbį buvo parašytas metraštis, kuris atskleidžia daug detalių apie Riazanės miesto sunaikinimą ir mūšį su chanu Batijumi.

Šioje epinėje režisieriaus Ivano Šurchoveckio sukurtoje kelionėje į praeitį pasakojama apie XIII-ąjį amžių. Mirtį nešantys Aukso Ordos kariai vieną po kito naikino miestus, žudydavo karius ir į nelaisvę paimdavo likusius gyvus. Jiems nebuvo lygių.

Didysis Riazanės kunigaikštis buvo bejėgis apsiginti prieš chano kariauną. Ir tik vienintelis riteris, Riazanės miesto galva Ipatijus Kolovratas (akt. Ilja Malakov), sužinojęs, kad į jo gimtąjį miestą įsiveržė mongolai, su nedideliu būriu atskubėjo į pagalbą. Jo ryžtas ir drąsa padarė įspūdį pačiam chanui Batijui, o jo žygdarbis tapo legenda, įamžinusia jo vardą Rusijos istorijoje.

Kino teatrų ekranus epas „Legenda apie Kolovratą“ pasieks jau šį savaitgalį, gruodžio 1 d.

Kadras iš filmo „Suburbikonas“

Kartais filmas į kino ekranus keliauja ypač ilgai. Net jeigu tu – plunksnos dievu ir juodojo humoro karaliumi laikomas Ethanas ar Joelis Coenas. Vienas iš brolių parašytų scenarijų, kurio pagrindu George Clooney sukūrė filmą „Suburbikonas“ (angl. „Suburbicon“), stalčiuje praleido net du dešimtmečius!

Dar 1990-aisiais Coenų parašytas scenarijus buvo skirtas G. Clooney, juostoje turėjusiam atlikti pagrindinį vaidmenį. Praėjus dviem dešimtmečiams, nuo originalo dulkes nupūtęs aktorius šią istoriją pasirinko šeštajam savo režisuotam filmui. Pridėjęs „Fargo“ stiliaus siužetinę liniją ir nepagailėjęs juodojo humoro, G. Clooney jau gruodžio 1-ąją Lietuvos žiūrovams pristatys mistinę kriminalinę komediją „Suburbikonas“.

„Jeigu scenarijus neužgauna niekieno jausmų – meskite jį lauk, nes tai – blogas scenarijus“, – vienbalsiai tikina E. ir J. Coenai, prisipažįstantys, jog rašydami niekuomet dėl nieko nepergyvena, nesilaiko loginės sekos ir kartais vieną ar kitą detalę užrašo net nesuvokdami jos reikšmės, o tiesiog norėdami ją įterpti. „Kartais rašydamas scenarijų padarau ką nors nelogiško. Vien todėl, jog taip noriu. Žinau, jog tai filmui suteiks išskirtinumo – jaučiu tai kažkur giliai pasąmonėje“, – apie vadovavimąsi intuicija kalba Ethanas.

„Suburbikone“, pasakojančiame apie saujelę beviltiškų žmonių, priėmusių eilę neteisingų sprendimų, pagrindinį vaidmenį atliko Mattas Damonas, kuris tikina, jog tai – „niūrus ir labai juokingas filmas. Brolių Coenų humorą padauginkite iš George Clooney stiliaus ir… teisingai, gausite tik daug pozityvios energijos!“, – tikina aktorius, šį projektą bei netrukus kinuose pasirodysiančią juostą „Sumažinti žmonės“ (angl. „Downsizing“) vadinantis mėgstamiausiais savo šių metų projektais.

Gruodžio 1-ąją Lietuvos kinuose startuosiantis „Suburbikonas“ pasirodo esąs tikra 1959-ųjų amerikietiška svajone – čia įsikūrusi draugiška baltųjų bendruomenė, gatvėse vyrauja ramybė, idealios ligoninės priima idealius pacientus, o idealių prekybos centrų lentynose guli tik idealios prekės. Vienos tokių idealių šeimų gyvenimas griūva, kuomet į namus įsilaužus nusikaltėliams, apiplėšimo metu žūva Niko (akt. Noah Jupe) mama Rouz (akt. Julianne Moore). Smalsumo vedinas vaikas pamažu ima nujausti, jog aplink vyraujanti palaima yra apgaulinga, o gyvenimas Suburbikone atrodo idealiu tik iš pirmo žvilgsnio. Deja, ieškant kelio tiesos link, Nikas susiduria su aršiu tėvo (akt. Matt Damon) pasipriešinimu. Pastarasis pasiryžęs bet kokia kaina išsaugoti šeimos ramybę ir nuolat stoja sūnui skersai kelio. Suprasdamas, jog aplinkiniai tarsi susitarę kažką slepia, Nikas patenka keistų įvykių verpetan, kuris įsisuka Suburbikone apsigyvenus pirmajai juodaodžių šeimai…

Kadras iš filmo „Pokerio princesė“
„Du kine“ archyvas

Jis laimėjo šešis „Emmy“ apdovanojimus, du „Auksinius gaublius“ ir „Oskarą“. Tai vyras, kuris parašė scenarijų tokiems filmams ir televizijos serialams, kaip „Baltieji rūmai“, „Geri vyrukai“, „Žmogus, pakeitęs viską“ bei „Socialinis tinklalapis“. Jo fenomenalūs scenarijai sėkmingai atsiskleidė režisierių Nichols, Boyle bei Fincher rankose. Taigi Aaronas Sorkinas nėra naujokas kino versle, tačiau rašydamas scenarijų naujausiam savo filmui „Pokerio princesė“ (orig. „Molly‘s Game“), pripažintas kino scenaristas tikrai neketino pats atsidurti režisieriaus kėdėje.

Bent jau iki tol, kol A. Sorkino neįtikino filmo prodiuseriai. Įsitikinęs asmeniškai, kad šis pasakojimas apie pinigus, jų žavesį ir aukštąją visuomenę yra pakankamai išskirtinis, ir suprasdamas, kad ši istorija viduje turi žymiai daugiau nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, A. Sorkinas pagaliau nusprendė išmėginti savo jėgas režisūroje.

Kadras iš filmo „Pokerio princesė“
„Du kine“ archyvas

Tarp visų filmų, išsiskiriančių šiais metais, vargu ar pavyktų surasti filmą, kuriame tiek dėmesio būtų skirta gerai parengtam dialogui, kaip filme „Pokerio princesė“. Bet ko dar galima tikėtis iš A. Sorkino, jei ne tobulo scenarijaus režisūros debiute.

Sorkinas negali piešti ar kurti muzikos, tačiau jis myli kalbą. Scenaristo, o dabar ir režisieriaus teigimu, tai vienintelis būdas bendrauti kūrybiškai.

Kadras iš filmo „Pokerio princesė“
„Du kine“ archyvas

Tikrais faktais pagrįsta istorija „Pokerio princesė“ pasakoja apie jauną, gražią ir talentingą pokerio žaidėją bei pokerio žaidimo organizatorę Molly Bloom (akt. Jessica Chastain), kurios organizuojami pokerio vakarėliai Los Andžele bei Niujorke pelnė Holivudo žvaigždžių ir verslo titanų palankumą.

Vieną dieną pokerio turnyrą nutraukus FTB agentams, pokerio princesę dievinęs pasaulis nuo jos nusisuka, todėl Molly nelieka nieko daugiau, kaip apsiginklavus savo užburiančia charizma įveikti savo priešus su vieninteliu sąjungininku, išmintingu advokatu (akt. Idris Elba).

Biografinė drama „Pokerio princesė“ kinuose nuo sausio 5 d.

Filmo anonsas: 

Kadras iš filmo „Tarp pilkų debesų“
„Comic Con Baltics“ archyvas

Oficiali pagal rašytojos Rūta Šepetys romaną sukurto filmo „Tarp pilkų debesų“ filmo premjera Lietuvoje numatoma 2018 m. rudenį, tačiau pirmieji išskirtiniai kadrai ir diskusija su juostos komanda jau gruodžio 2 dieną įvyks „Comic Con Baltics“ renginyje.

Jaunos lietuvės merginos Linos Vilkas akimis pasakojama tremties istorija sujaudino daugybę skaitytojų. Istorijos fabula – Linos ir jos šeimos tremtis į Sibirą. Rūta Šepetys knygą rašė remdamasi istorijomis, kurias surinko iš išgyvenusiųjų Baltijos žmonių genocidą, lankydama gimines Lietuvoje. Tačiau pasakojimas nesiekia istorinio autentiškumo, o yra meninis požiūris į tremtį: taip autorė pasirinko sąmoningai, nes norėjo skaudžias istorijas pateikti taip, kad jomis susidomėtų jaunoji karta, o įvykius išgyvenę žmonės nejaustų kylančio skausmo. Būtent apie tai pristatant filmą bus kalbama ir diskusijos metu, kurioje prisijungs ekspedicijos „Lapteviečių pėdsakais“ dalyvis Gediminas Andriukaitis ir „Misija Sibiras“ organizuojančio labdaros ir paramos fondo „Jauniems“ direktorė Raminta Keželytė.

„Tai labai stipri, tautos skaudulius atverianti istorija. Norėjome perteikti autentiškai, bet tuo pačiu paklausti ir platesnius klausimus. Pavyzdžiui, ar galime save geriau pažinti žinodami istoriją? Ar mūsų elgsenai, jausmams daro įtaką tai, kaip gyveno mūsų tėvai ar seneliai? Ir kodėl tremtys į Sibirą domina ir jaudina jaunus žmones visame pasaulyje?”, – sako juostos prodiuseris Žilvinas Naujokas.

Šios knygos adaptacijos reikėjo laukti gana ilgai. Komanda prie jo dirbo beveik penkerius metus. Tam įtaką darė ir ganėtinai sunkiai renkamas biudžetas, ir tai, kad istorijoje buvo siekiama užfiksuoti visus keturis metų laikus. „Tarp pilkų debesų“ vaidina užsienio ir lietuvių aktoriai: Bel Powley („Paauglės dienoraštis“), Lisa Loven Kongsli („Force Majeure“), iš „Vikingų“ serialo pažįstamas Peter Franzén, geriausiu JAV serialu „Auksiniuose gaubliuose“ pripažinto „Mr.Robot“ aktorius Martin Wallström. Taip pat lietuvių aktoriai Aistė Diržiūtė, Gabija Jaraminaitė, Darius Meškauskas, Ramūnas Cicėnas. Filmą montavo „Oskarui“ nominuota montažo režisierė Veronika Jenet, muziką kūrė „Oskarui“ už filmą „Liūtas“ nominuotas kompozitorius Volker Bertelmann – Hauschka. Filmo operatorius – tarptautinių apdovanojimų laureatas Ramūnas Greičius. Filmo premjera Lietuvoje – 2018 m. spalio 12 d.

Rūta Šepetys 2011 metais išleista knyga susilaukė daug dėmesio, greitai buvo pripažinta ne tik skaitytojų, bet ir literatūros kritikų. Pateko į prestižinio amerikiečių leidinio „The New York Times“ bestselerių sąrašą. Ši knygą išversta į daugiau nei 50 pasaulio kalbų, parduota milijonas egzempliorių. Taip pat, ji įtraukta į mokyklų programas Jungtinėse Amerikos Valstijose.

Populiariosios kultūros renginyje „Comic Con Baltics“ jūs galėsite pamatyti išskirtinius filmo kadrus ir sudalyvauti diskusijoje su juostos komanda. Pirmą kartą Lietuvoje organizuojame renginyje bus pristatoma ir daugiau naujausių lietuviškų filmų bei Holivudo produkcijos. Taip pat atvyksta svečiai iš visiems gerai žinomų serialų ir kino filmų, pristatomi naujausi žaidimai ir technologijos. Daugiau apie renginį, jame vykstančias pramogas bei programą galite susipažinti oficialioje svetainėje https://www.ccbaltics.com/lt/.

Bilietus platina TIKETA.

Kadras iš filmo „Stebuklas“
Festivalio „Scanorama“ archyvas

„Stebuklas“ – galbūt ne toks ir stebuklingas, bet savitas ir absurdiškas pirmasis režisierės Eglės Vertelytės ilgo metro vaidybinis filmas. Šis filmas – tai tik antrasis Lietuvos filmas patekęs į Toronto kino festivalį. Jis sulaukė daug teigiamų atsiliepimų, lyginamas su žinomo suomių režisieriaus Aki Kaurismaki kūryba, o pagrindinė aktorė Eglė Mikulionytė su šio filmuose dažnai vaidinančia aktore Kati Outinen.

Eglės Vertelytės braižas „Stebukle“ iš tiesų primena Aki Kaurismaki filmus. Griūvanti ir besikeičianti paskutinio XX a. dešimtmečio atmosfera, absurdo prisodrintas siužetas ir veikėjai – bandantys beviltiškais būdais išgyventi ir tokie naivūs laukinio kapitalizmo akivaizdoje. 1992 m. Irena (akt. Eglė Mikulionytė) bando išsaugoti kiaulių fermą, o jos gelbėti atvyksta Bernardas (akt. Vyto Ruginis) iš svajonių Amerikos. Rodos, stipri, savo rankose suėmusi visą kiaulių fermą, Irena naiviai pasiduoda išeivio apžavams, tuo primindama pagrindinę Aki Kaurismaki veikėją filme „Mergaitė iš degtukų fabriko“ (Tulitikkutehtaan tyttö, 1990). Ši komiška, satyros prieskonį turinti meilės istorija simbolizuoja patiklų pasidavimą iš Vakarų ateinančioms gėrybėms, kai Lietuva, dar nesugebėjusi atsistoti ant kojų po Sovietų Sąjungos žlugimo ir nepriklausomybės atgavimo, susidūrė su kapitalizmo siūlomomis vertybėmis.

Kadras iš filmo „Stebuklas“
Festivalio „Scanorama“ archyvas

Kiaulė, kuri įvairiais materialiais pavidalais dominuoja „Stebukle“, tampa visos sugriuvusios sistemos simboliu. Irena myli savo kiaules, jos namuose pilna kiaulių statulėlių, jos sapnuose kiaulė įgyja mylimo vaiko įvaizdį, ji jas sūpuoja ant rankų, globoja. Pagrindinei veikėjai labai sunku atsisakyti šių savo globotinių, ji prie jų pripratusi, taip pat, kaip prie buvusios sistemos – ji joje augo, ji suformavo jos vertybes ir gyvenimo būdą, tad kaip lengvai tai pamirši?

Stiprų krūvį filme įgauna moterų ir vyrų santykiai. Vyrai turi galią, nesvarbu, kad Irena yra kiaulių fermos direktorė. Jos apgailėtinas vyras (akt. Andrius Bialobžeskis) nuolatos parsivelka girtas namo ir ji jį priima. Amerikos išeivis Bernardas įvairiais fiziniai būdais demonstruoja savo galią. Pati aplinka prisodrinta seksizmo ir susitaikymo su juo. Neretai tai sukelia juoką, nes „Stebuklas“ yra absurdiškas ir šaržuotas, tačiau į visą tai norisi žvelgti rimtai, tie santykiai atspindi to laikmečio ir net dabartinės Lietuvos kaimo realybę.

Visgi, natūralumo ir įtikinamumo filmui pritrūksta. Jis turi savitą pasakojimo stilių ir įtraukia. Tačiau trūksta gelmės, kai jaučiama, kad kalbama apie labai rimtus dalykus. Visas tas absurdas kartais atrodo šiek tiek perspaustas.

Kadras iš filmo „Stebuklas“
Festivalio „Scanorama“ archyvas

Aktorės Eglės Mikulionytės vaidyba, nors ir su išlygomis, visai žavi. Turint omeny, kad ji iš esmės yra teatro aktorė, galima pagirti jos sugebėjimą natūraliai sukurti savąją personažę. Taip pat profesionalumas atsispindi ir aktoriaus Vyto Ruginio vaidmenyje. Žymus aktorius Danielius Olbrychskis atlieka gana epizodinį kunigo vaidmenį, bet jo personažas suteikia filmui šmaikštaus dvasingumo jausmą. Tačiau kiti aktoriai kartais perdėtai statiški, jų ištariami žodžiai neretai skamba dirbtinai, būdingos lietuvių filmams dažnos problemos, kai vaidyba dvelkia teatru.

„Stebuklo“ kinematografija neišvengiamai žavi, ir nenuostabu, nes filmo operatoriumi pasirinktas Emilis Christovas, vienas žymiausių Bulgarijos kino meistrų, per savo karjerą dirbęs daugiau nei prie trisdešimties filmų. Filmo spalvos išblukusios, bet ryškūs akcentai suteikia gyvumo ir dinamiškumo. Pati režisierė įkvėpimo filmo koloritui sėmėsi iš Jono Daniliausko paveikslų.

„Stebuklas“ – dinamiškas, savotiškas filmas, tai tragikomiškas XX a. paskutinio dešimtmečio Lietuvos visuomenės paveikslas. Kolūkiai griūva, vyksta privatizacija, o žmonės atsiduria kažkur tarp visų šių įvykių, nesugebantys nei atsisveikinti su buvusia sistema, nei atmesti naujausios sistemos ydų. Visi tarsi vaikai bando išgyventi absurdo kupiname pasaulyje.

Filmo anonsas:

Kadras iš filmo „Namme“
„Tremora“ archyvas

Vakar, lapkričio 28 d., A klasės Talino „Juodųjų naktų“ kino festivalyje, vykstančiame lapkričio 17 – gruodžio 3 dienomis, įvyko bendros gruzinų ir lietuvių gamybos filmo „Namme” premjera Europoje. Jį pristatė filmo režisierius Zaza Khalvashis ir koprodiuserė Ieva Norvilienė. Filmas įtrauktas į Forumo programą, kurioje rodomi originalų požiūrį, diskutuotinus vaizdus ar tiesiog įdomius estetinius ieškojimus, skirtus reikliam žiūrovui, šviežią kino meno žvilgsnį pristatantys filmai. Tarptautiniame Tbilisio kino festivalyje gruodžio 9-ąją įvyks nacionalinė filmo premjera, „Namme“ pasirinktas festivalio uždarymo filmu.

Filmo „Namme“ plakatas
„Tremora“ archyvas

Pasaulinė „Namme“ premjera įvyko konkursinėjė Tokijo tarptautinio kino festivalio programoje. „Namme“ prodiuseris Sulkhanas Turmanidzė sakė, kad festivalio žiūrovai suprato filmo tikslą ir estetiką. Jie atrado grožį, būdingą istorijai ir pačiam filmui. Žiūrovams, kaip galima suprasti iš atsiliepimų po filmo, įspūdį paliko vaizduojamo pasaulio harmonija ir jo poetinis grožis.

Naujausias gruzinų režisieriaus Zaza Khalvashio darbas „Namme“ buvo kuriamas penkis metus. Tai šiuolaikinė pasaka, kurioje pinasi poezija ir senovės gruzinių mitiniai motyvai. Gruzijos kalnų kaimelyje  teka gydomųjų galių turintis šaltinis, kurį prižiūri Ali (Aleko Abashidze). Vyresnieji Ali sūnūs nusigręžia nuo šeimos tradicijos ir palieka kaimą dėl karjeros galimybių. Tik jauniausia dukra Namme (Mariska Diasamidze) lieka ištikima tėvui ir jo misijai. Tačiau gamtos ritmu gyvenančiam kaimeliui grėsmę pradeda kelti pavojingai priartėjęs šiuolaikinis pasaulis, kurį įkūnija vietovėje pastatyta hidroelektrinė.

Kaip teigia filmo režisierius ir scenarijaus autorius Zaza Khalvashi, idėją scenarijui padiktavo senovės gruzinų  mitiniai motyvai, susiję su žmogiškąja auka, siekiant išvengti stichinės nelaimės, vėliau taip pat atsispindėję gruzinų literatūroje. Pasak režisieriaus, „Namme“ vaizduojamas pasaulis, nepaisant filme naudojamų stilistinių magiškojo realizmo bruožų, nėra fantazija, išsigalvojimas. Filmas atspindi išgyvenamą tikrovę kai kuriose Gruzijos vietovėse, kuriose žmonės vis dar gyvena remdamiesi mitine sąmone, papročiais. Kūrybinė filmo komanda tik pabandė šį pasaulį perkelti į filmą.

Zaza Khalvashio (g. 1957) filmografijoje – trys  ilgametražiai filmai: „Solomonas“ (2015, apdovanojimas už geriausią filmą tarptautiniame Tbilisio kino festivalyje), „Miserere“ (1996) ir „Ten, kur gyvenu“ (1990, specialusis žiuri paminėjimas Monpeljė kino festivalyje). 1977-2004 m. režisierius dirbo kino studijoje „Gruzija-film“, šiuo metu dėsto Batumio valstybiniame menų universitete, yra vienas iš nepriklausomos kino studijos BAFIS įkūrėjų.

Prie filmo kūrybos prisidėjo ir lietuvių kūrėjai – garso režisierius Jonas Maksvytis ir dainininkė Jurga Šeduikytė, kurios sukurta muzika panaudota filme. Vaizdo post-produkcijos darbus atliko „Madstone“, garso – „UP Records“.

Filmo gamintojai BAFIS (Gruzija) ir Tremora (Lietuva).  Filmą finansuoja Lietuvos kino centras prie Kultūros ministerijos ir Gruzijos nacionalinis kino centras. Tai pirmasis bendras Lietuvos ir Gruzijos projektas. 

Filmo anonsą peržiūrėti galite:

Kadras iš filmo „Artumas“
PÖFF archyvas

21-ąjį kartą prasidėjo vienas iš svarbiausių Šiaurės ir Baltijos šalių kino renginių – Talino kino festivalis „Black Nights“. Renginys, šiemet vykstantis nuo lapkričio 17 d. iki gruodžio pirmųjų dienų, kasmet pristato daugiau nei 200 filmų. Kinfo.lt žurnalistė Auksė Podolskytė pasakoja apie ryškiausius ir mažesnį įspūdį palikusius kūrinius.

„Artumas“ (Tesnota, 2017)

Drama „Artumas“ – dėmesio vertas dvidešimt kelių rusų režisieriaus Kanterimo Balagovo debiutas. Mažo biudžeto vaidybinio filmo premjera vyko jubiliejiniuose Kanuose, kur buvo pastebėtas ir pelnė Tarptautinės kritikų asociacijos FIPRESCI specialųjį prizą.

Režisierius ir scenarijaus autorius vaizduoja savo gimtinę, Nalčiką. Rusijos miestą, esantį pasienyje su Gruzija, kuris yra Karbarda-Balkarijos sostinė. Tai vieta, kuri neturi kino industrijos, todėl vargu, ar kada buvo įamžinta filme.

Dar šiek tiek apie patį regioną: čia, Šiaurės Kaukaze, gyvena čerkesai ir jiems artimi kabardinai, abchazai, čečėnai, ingušai, dagestaniečiai ir kiti. Tai – etniškai spalvingas kraštas, paženklintas liūdna praeitimi, apie kurią nebekalbama. Dabartis taip pat ne auksu tviska.

1990-ųjų pabaiga. Filmo centre – žydų šeimos portretas. Pagrindinė veikėja, 24-erių Ilana (Darya Zhovner), dirba mechanike pas savo tėvą. Brolio sužadėtuvių išvakarėse jį kartu su mylimąja pagrobia ir paprašo išpirkos. Šis įvykis apverčia šeimos kasdienybę ir išryškina visas santykių linijas ir įtrūkimus.

Filme įterptas tikras čečėnų įvykdytos egzekucijos įrašas iš 1999-ųjų tik sustiprina nesaugumo jausmą, nuojautą, kad merginos simpatija gali ją nužudyti, o gal pagrobė ir brolį. Ir gerklės perpjovimas už 200 km gali būti ir čia, Nalčike. Kaip jaustis, kai šalia esantys žmonės palaiko tokį elgesį? Taigi režisierius įpina šiek tiek politinių regiono peripetijų ir siūlo pamąstyti.

Ilana – jausminga, drąsi ir be galo temperamentinga mergina. Ji įsimylėjusi kitos „genties“ (būtent taip filme ir įvardijama) atstovą Zalimą (Naziras Zhukovas). Tokia meilė tradicinės bendruomenės atžvilgiu yra neįmanoma – jo etninė grupė, kabardinai, laikoma žudikais, priešais.

Bet merginai bendruomenės vertybės ir tradicijos nesvarbios, todėl Ilana kovoja dėl troškimo gyventi taip, kaip nori ji pati. Jos norą dar labiau sustiprina tėvų siekis ją ištekinti už išrinkto jaunikio. Mainais už tai, jaunuolio šeima pažada pasirūpinti trūkstama išpirkos suma. 

Neprognozuojamas (čia verkia, čia džiaugiasi) Ilanos personažas, įtaigi aktorės D. Zhovner vaidyba, specialiai parinktu spalviškumu pasižyminčios mizanscenos (nuo šokių pagal „Neplač…“ iki rūsčios ir pilkos kalnų grandinės), subtiliai perteikta vietos ir laikmečio su kilimais ant sienų dvasia įtraukia ir nuteikia melancholiškai. Akivaizdu, kad režisierius pats jaučia nostalgiją laikui, kuris jau praėjo.

Personažai atrodo taip arti (stambių kadrų efektas), todėl su jais nesunku susitapatinti. Artumo tema pastebima ir kito, vardą pelniusio rusų kino kūrėjo Andrejaus Zviagincevo tuo pačiu metu Kanuose pristatytame filme „Nemeilė“ (Neliubov, 2017). Tiesa, jo filmo žinutė kiek kitokia – nemeilė „gimdo“ nemeilę (lyg agresija), ji persiduoda iš kartos į kartą ir yra visų problemų priežastis. Jei tavo tėvai nemylėjo tavęs, tu su savo vaikais elgsiesi taip pat. Artumas, apie kurį kalba K. Balagovas, smaugia – kaip motinos rankos filmo pabaigoje. Čia atsiskleidžia didžioji tragedija: vaikus, norinčius kurti savo gyvenimus, tėvų meilė dusina, o šie be savo atžalų nebeturi, ką mylėti.

Anonsas:

„Lapkritis“ (November, 2017)

XIX a. Estijoje gyvena keisti padarai „kratt“, sukonstruoti iš ūkio padargų ir kaukolių, sudaromos sutartys su velniu, naktimis apylinkėse siaučia vilkai, per Vėlinės gyvieji kviečiasi mirusiuosius vakarienės… Tokiame magiškame pasaulyje gyvena Liina (Rea Lest), kurią tėvas nori ištekinti už bjauraus storo senio, mainais už tai siūlančio kiaulę. Tačiau, žinoma, jauna mergina įsimylėjusi kitą (Jorgenas Liikas). Nors, iš pradžių, jų simpatija atrodo abipusė, į dvarą atvykus baronaitei iš Vokietijos, vaikinas aklai įsimyli kilmingąją. Taigi abu veikėjai yra meilės „ištikti“ ir pasiruošę bet kam.

Kadras iš filmo „Lapkritis“
PÖFF archyvas

Prisipažinsiu, kad šio filmo, sukurto pagal estų rašytojo Andruso Kivirähko kultinį romaną, laukiau. Nuojauta kužda, kad jis bus išrinktas estiškų filmų konkursinės programos nugalėtoju. Noras dar labiau sustiprėjo, kai į seansą nepatekau, nes visi bilietai buvo nupirkti. Antras kartas nemelavo, tačiau mano lūkesčius kiek aplaužė.

Beveik dvi valandas trunkančiame, tamsiame, liaudies pasaką primenančiame filme susikerta pagonybė ir krikščionybė, gėris ir godumas, meilė ir mirtis. Vis tik meilė yra ašis – dėl svaiginančios jos būsenos veikėjai imasi burtų ir kitų priemonių, kad tik būtų šalia savo mylimojo. Visa tai įrėmina išraiškinga juodai balta Marto Tanielo kinematografija, už kurią jis buvo įvertintas „Tribeca“ filmų festivalyje, ir pilką atmosferą sustiprinantis lenkų kompozitoriaus Michało Jacaszeko sukurtas garso takelis. Nepaisant to, šis fantasmagoriškas ir sapniškas pasaulis, nors ir originalus, tačiau ne visuomet paprastai suprantamas net ir įdėmiai sekant įvykius. Pirmoji filmo pusė šiek tiek užsitęsia įvesdama į naują aplinką ir joje veikiančius dėsnius, tačiau antrojoje viskas vystosi greičiau.

Šis estų režisieriaus Rainerio Sarneto vaidybinis filmas – trijų šalių (Nyderlandų, Estijos ir Lenkijos) bendros gamybos rezultatas. Kino kūrėjas ne pirmą kartą ekranizuoja literatūrinius kūrinius. Ankstesnam savo vaidybiniam filmui „Idiotas“ (Idioot, 2012) autorius nepabūgo pasirinkti žymiojo Fiodoro Dostojevskio kūrinio.

Anonsas:

„Žudikė. Mergaitė. Šešėlis“ (The Manslayer/ The Virgin/ The Shadow, 2017)

„Žudikė. Mergaitė. Šešėlis“ – dar vienas filmas iš estiškų filmų konkursinės programos. Esto Sulevo Keeduso trijų dalių filme sutinkame praktiškai visą „Lapkričio“ aktorių komandą: jaunosios kartos aktorę R. Lest, kuri vaidino Liiną, jos meilę įkūnijusį aktorių J. Liiką ir keletą kitų. Sąsajų tarp šių dviejų filmų yra ir daugiau. Pirmoje dalyje „Žudikė“, kaip ir „Lapkrityje“, vaizduojamas laikotarpis, kuriame vis dar veikia pagoniškos taisyklės – jauną merginą ir vėl norima ištekinti už kito.

Antrojoje dalyje „Mergaitė“, kurios veiksmas vyksta XX a. Viduryje, vaizduojama karjere dirbančios ingrės (suomių gentis – KINFO) Elinos istorija. Mergina, kaip ir pirmosios dalies veikėja, taip pat laisva valia negali spręsti savo likimo – reikia tekėti arba keliauti į Sibirą. Kaip ir primoji veikėja ji linkusi veikti – kovoti už savo būtį.

Trečioji dalis nukelia į šiuos laikus, kur matome 17-metę Luna Lee, kuri pabėga iš namų ir atsiduria keistose situacijose, susipažįsta su dar keistesniais žmonėmis – konfliktuojančia aktorių porele, repo muzikos klausančiu medžiotoju kunigu. Šis filmo gabalas, viena vertus, siejasi su veikėjomis iš ankstesnių istorinių laikotarpių, nes pabėgimą iš namų galima interpretuoti kaip maištą, demonstruojantį norą gyventi savarankiškai ir kitaip. Taigi sąlyginai veikėja nėra pasyvi. Kita vertus, ši mergina yra silpniausia iš visų, nes po pabėgimo ji plaukia pasroviui, nepriima jokių sprendimų. Gal būtent taip ji ir nori gyventi? Atrodo, kad ji kaip į kambario vidų įskridęs paukštelis nori laisvės, bet patekusi į uždarą erdvę, neranda išėjimo ir atsimuša į sienas. Luna Lee paima paukštelį į rankas į įpučia gyvybės. Tai teikia vilčių, kad jauna mergina atgis ir ras tai, ko ieško.

Šiaip ar taip, trečia filmo dalis yra pakankamai chaotiška ir iškrentanti iš konteksto, nors, tikėtina, turėjo surišti visas tris istorijas į vieną pynę. Suvokimą apsunkina besimaišanti realybė ir fantastika.

Anonsas:

„Nepasirinkti takai“ (Rah’haye Narafteh, 2017)

Talino kino festivalyje šiemet buvo rodomi 4 pilnametražiai iraniečių filmai. Iki šiol komedijas kūrusio Rambodo Javano „Negar“ (Negar, 2017), debiutinis Asgharo Yousefinejado filmas „Namai“ (Ev, 2017), didžiausiame Irano kino festivalyje „Fajr“ pelnęs geriausio filmo ir scenarijaus apdovanojimus, Fereydouno Jeyranio kriminalinė drama „Dusulys“ (Khafegi, 2017) ir Tahmineh Milani filmas „Nepasirinkti takai“.

Irano režisierė T. Milani – tarptautiniu mastu žinoma socialinio ir politinio kino kūrėja, nevengianti rinktis tėvynėje kontraversiškai vertinamų temų. Dėl vieno iš filmų „Paslėpta pusė“ (Nimeh-ye penhan, 2001), kurio kai kurios „netinkamos“ scenos turėjo būti pašalintos,  ji buvo sulaikyta. Filmas apkaltintas kaip anti-revoliucinis (1978-1979 m. Irane vyko revoliucija, po kurios šalį pradėjo valdyti religingi islamistai ir Iranas tapo teokratine respublika).

Naujausias T. Milani filmas „Nepasirinkti takai“ – 14-asis filmografijoje. Šįkart autorė kalba apie universalią problemą, smurtą šeimoje. „Universalią“, nes filme Islamo religijos tema nėra liečiama. Jis, kaip ir nemeilė naujausiame Andrejaus Zviagincevo filme, persiduoda iš kartos į kartą pagal pavyzdžius šeimoje. Taline viešėjusi kino kūrėja pasakojo, kad Irane filmą palankiai sutiko moterų auditorija ir liberaliau mąstantys vyrai. Taip pat ji pasakojo, jog susidūrė su sunkumais dėl filmo rodymo.

Kadras iš filmo „Nepasirinkti takai“
PÖFF archyvas

Mali – geraširdė ir naivi mergina iš tradicinės šeimos. Nuolat apsupta brolių (vienas nevengia pakelti prieš ją rankos), ji jaučiasi užguita tarsi kalėjime. Dėl įvairių menkniekių vyresnysis brolis grasina uždrausti lankyti siuvimo pamokas, nes merginai išsilavinimas, anot jo, nėra būtinas. Netikėtai Mali susipažįsta su draugės broliu Sia, kurį iškart įsimyli. Nors vestuvėms merginos šeima prieštarauja, galų gale jaunuoliai susituokia. Tačiau jau pačią pirmą vestuvių naktį atsiskleidžia tikrasis jaunikio veidas. Su Mali jis elgiasi taip, kaip jo tėvas su motina.

Vizualiniu požiūriu filmas neypatingas, gana statiškas. Režisierei kur kas svarbiau turinys – kiną ji supranta kaip mediumą. Dramos pradžia ir pabaiga susietos žiedine struktūra. Pastaroji paliekama atvira interpretacijai. Įdėmesnis žiūrovas pastebės, jog teigiamų vyrų personažų filme trūksta.

Nors autorė renkasi realizmą, tačiau nuo tikrovės atplėšia nepaprastai švytinčios (lyg iš reklamos) aktorių šypsenos ir stori makiažo sluoksniai. Kita vertus, grožio etalonas Irane kitoks. Tačiau kartkartėmis atrodo lyg žiūrėtum turkų serialus, kurie, kaip sužinome iš moterų protagonisčių, beprotiškai populiarūs šalyje. O ką daugiau veikti, kai vyrai, broliai ar tėvai neleidžia išeiti iš namų?

Anonsas:

Kadras iš filmo „Vaikų darželio auklėtoja“
Šaltinis – sundance.org

Vakar, lapkričio 29 dieną, buvo paskelbti „Sundance“ nepriklausomo kino festivalio konkursinių programų filmai.

Atrinkti filmai tradiciškai varžysis keturiose konkursinėse programose: amerikietiškų vaidybinių filmų konkursinė programa (U.S. Dramatic), tarptautinė vaidybinių filmų konkursinė programa (World Cinema Dramatic), amerikietiškų dokumentinių filmų konkursinė programa (U.S. Documentary) ir tarptautinė vaidybinių filmų konkursinė programa (World Cinema Documentary).

Kitų metų pradžioje bus galima išvysti naujus Ethano Hawke‘o, Paulo Dano, Sebastiano Silva, Reed Morano ir Idris Elba filmus.

„Sundance“ kino festivalio prezidentas ir „Sundance Institute“ įkūrėjas Robertas Redfordas spaudos konferencijos metu pabrėžė, kad nepriklausomų režisierių darbas gali mesti iššūkį ir keisti kultūrą, savo kuriniuose atkreipiant dėmesį į pasaulio netobulumus ir galimybes. Jis taip pat pridūrė, kad šių metų festivalyje bus galima pamatyti labai daug kūrybingų istorijų, kurios provokuos mintis bei skatins empatiją.

Jutos valstijoje vykstantis kino festivalis tęsis 2018 metų sausio 18–28 dienomis.

PROGRAMA

Amerikietiškų vaidybinių filmų konkursinė programa:

„Amerikos gyvūnai“ (American Animals, rež. Bart Layton)

„BLAZE“ (rež. Ethan Hawke)

„Blindspotting“ (rež. Carlos Lopez Estrada)

„Našta“ (Burden, rež. Andrew Heckler)

„Aštunta klasė“ (Eighth Grade, rež. Bo Burnham)

„Aš manau, kad mes esame vieniši dabar“ (I Think We’re Alone Now, rež. Reed Morano)

„Vaikų darželio auklėtoja“ (The Kindergarten Teacher, rež. Sara Colangelo)

„Lizzie“ (rež. Craig William Macneill)

„The Miseducation of Cameron Post“ (rež. Desiree Akhavan)

„Monstras“ (Monster, rež. Anthony Mandler)

„Monstrai ir žmonės“ (Monsters and Men, rež. Reinaldo Marcus Green)

‚NANCY“ (rež. Christina Choe)

„Atsiprašau, kad trugdau“ (Sorry to Bother You, rež. Boots Riley)

„Pasaka“ (The Tale, rež. Jennifer Fox)

„TYREL“ (rež. Sebastian Silva)

„Laukinė gamta“ (Wildlife, rež. Paul Dano)

Tarptautinė vaidybinių filmų konkursinė programa:

„Ir įkvėpkite paprastai“ / Islandija, Švedija, Belgija (And Breathe Normally, rež. Isold Uggadottir)

„Drugeliai“ / Turkija (Butterflies, rež. Tolga Karaçelik)

„Negyvosios kiaulės“ / Kinija (Dead Pigs, rež. Cathy Yan)

„Kaltė“ / Danija (The Guilty, rež. Gustav Möller)

„Atostogos“ / Danija, Nyderlandai, Švedija (Holiday, rež. Isabella Eklöf)

„Loveling“ / Brazilija, Urugvajus (rež. Gustavo Pizzi)

„Apgailestavimas“ / Graikija, Lenkija (Pity, rež. Babis Makridis)

„Baimės karalienė“ / Argentina, Danija (The Queen of Fear, rež. Valeria Bertuccelli, Fabiana Tiscornia)

„Rūdys“ / Brazilija (Rust, rež. Aly Muritiba)

„Laiko dalis“ / Meksika, Nyderlandai (Time Share / Tiempo Compartido, rež. Sebastián Hofmann)

„Vertėjas“ / Kanada, Kuba (Un Traductor, rež. Rodrigo Barriuso, Sebastián Barriuso)

„Yardie“ (rež. Idris Elba)

Amerikietiškų dokumentinių filmų konkursinė programa:

„Bisbėjus’17“ (Bisbee’17, rež. Robert Greene)

„Nusikaltimas + bausmė“ (Crime + Punishment, rež. Stephen Maing)

„Tamsi pinigai“ (Dark Money, rež. Kimberly Reed)

„The Devil We Know“ (rež. Stephanie Soechtig)

„Hal“ (rež. Amy Scott)

„Hale County This Morning, This Evening“ (rež. RaMell Ross)

„Inventing Tomorrow“ (rež. Laura Nix)

„Kailash“ (rež. Derek Doneen)

„Kusama – Infinity“ (rež. Heather Lenz)

„Paskutinės lenktynės“ (The Last Race, rež. Michael Dweck)

„Prisimindamas spragą“ (Minding the Gap, rež. Bing Liu)

„Ant jos pečių“ (On Her Shoulders, rež. Alexandria Bombach)

„Visko kaina“ (The Price of Everything, rež. Nathaniel Kahn)

„Matydamas Alredą“ (Seeing Allred, rež. Sophie Sartain, Roberta Grossman)

„Sakinys“ (The Sentence, rež. Rudy Valdez)

„Trys vienodi nepažįstamieji“ (Three Identical Strangers, rež. Tim Wardle)

Tarptautinė dokumentinių filmų konkursinė programa:

„Polariniai metai“ / Prancūzija (A Polar Year, rež. Samuel Collardey)

„Anote’s Ark“ / Kanada (rež. Matthieu Rytz)

„Valytojai“ / Vokietija, Brazilija (rež. Moritz Riesewieck, Hans Block)

„Genesis 2.0“ / Šveicarija (rež. Christian Frei, Maxim Arbugaev)

„MATANGI / MAYA / M.I.A.“ / Šri Lanka, Jungtinė Karalystė, JAV (rež. Stephen Loveridge)

„Apie tėvus ir sūnus“ / Vokietija, Sirija, Libanas (Of Fathers and Sons, rež. Talal Derki)

„Oslo dienoraščiai“ / Izraelis, Kanada (The Oslo Diaries, rež. Mor Loushy, Daniel Sivan)

„Mūsų naujas prezidentas“ / Rusija (Our New President, rež. Maxim Pozdorovkin)

„Shirkers“ / JAV (rež. Sandi Tan)

„Čia – namai“ / JAV, Jordanija (This is Home, rež. Alexandra Shiva)

„Westwood“ / Jungtinė Karalystė (rež. Lorna Tucker)

„A Woman Captured“ / Vengrija (rež. Bernadett Tuza-Ritter)

Su visomis programomis detaliau galima susipažinti oficialiame „Sundance“ kino festivalio tinklalapyje.

Kadras iš filmo „Kaip išgelbėti Kalėdas“

Gruodžio 8 d. į Lietuvos kino teatrus atkeliauja pasakiška komedija visai šeimai „Kaip išgelbėti Kalėdas“. Prancūzų režisierius Alainas Chabatas žada įspūdingą reginį, nes fantastinius šios komedijos elementus – užburiančius animuotus vaizdo efektus – sukūrė Bryan Jones, dirbęs su filmais „Haris Poteris ir Ugnies taurė“, „Terminatorius: Genisys“.

„Kaip išgelbėti Kalėdas“ siužetas prasideda nuo įvykio, kai Kalėdų senio dirbtuvėse staiga suserga visi elfai, gaminę vaikams dovanas, ir pasauliui iškyla pavojus netekti Kalėdų stebuklo. Jei elfai greit nepasveiks, tai dovanų negavę vaikai nusivils, viskas lemtingai pasikeis. Todėl Kalėdų senelis pasikinko savo elnius ir leidžiasi į Žemę ieškoti vaistų – vitamino C. Čia prireikia rimtos pagalbos, nes jis nepažįsta žmonių gyvenimo būdo ir nuolat patenka į keblias situacijas.

Filmą nuspalvina tiek mažiems, tiek dideliems suprantamas humoras, būdingas režisieriui ir aktoriui Alainui Chabatui, beje, vaidinančiam patį pagrindinį personažą, Kalėdų senį. Ankstesni jo filmai „Asteriksas ir Obeliksas: Misija Kleopatra“ ir „Marsupilami“ sėkmingai pasirodė tarptautiniu mastu ir puikiai tiko šeimų laisvalaikiui. Režisierius mėgsta derinti vaidybinį kiną su animacija; komedijoje „Kaip išgelbėti Kalėdas“ tokiu būdu sukurtas visas fantastinis Kalėdų senio pasaulis.

Kinas bus suprantamas net patiems mažiausiems – lietuviškai vaidmenis įgarsino aktoriai Algirdas Dainavičius, Sergejus Ivanovas, Neringa Varnelytė, Jurgis Domaševičius, Edita Zizaitė, Ignas Ciplijauskas, Judita Urnikytė. Filme be paties režisieriaus pagrindinius vaidmenis atliko prancūzų kino žvaigždės Audrey Tautou („Amelija iš Montmartro“, „Coco prieš Chanel“, „Gėlėti sapnai“) ir Golshifteh Farahani („Melo pinklės“, „Egzodas. Dievai ir karaliai“, „Karibų piratai: Salazaro kerštas“). Projektą prodiusavo filmo „Edit Piaf: rožinis gyvenimas“ prodiuseriai.

Šventinę komediją visai šeimai „Kaip išgelbėti Kalėdas“ žiūrėkite nuo gruodžio 8 dienos visuose Lietuvos kino teatruose.

Festivalio „Scanorama“ akimirkascanor

Lapkričio 30 dieną, kartu su paskutiniais kartojamais seansais Šiauliuose, baigiasi tris savaites trukęs jubiliejinis, šiemet jau 15-ą kartą vykęs, Europos šalių kino forumas „Scanorama“. Festivalio filmuose Vilniaus, Kauno, Klaipėdos ir Šiaulių kino teatruose iš viso apsilankė per 40 tūkst. kino mėgėjų, kuriuos šiemet „Scanorama“ kvietė į 130 kino filmų, daugiau nei 20 susitikimų su festivalio filmų komandų nariais ir 5 tradicinius kino industrijos renginius „Scanoramos kryptys“. Festivalio metu buvo surengti 349 kino seansai.

„Jubiliejinė „Scanorama“ įvyko ir pavyko. Malonu jausti, kad „Scanorama“ turi gausų ištikimų lankytojų būrį, kurį kasmet papildo nauji kino mylėtojai. Dėkoju jiems už draugystę ir palaikymą, kuris kasmet tvirtina ryšį tarp festivalio organizatorių ir lankytojų. Labai džiaugiuosi, kad mums pavyksta išlaikyti tvirtą festivalio vertybinį pagrindą, tačiau nestovime vietoje ir neprarasdami savo krypties lankytojams kasmet pasiūlome malonių naujienų ir netikėtumų. Šiemet pristatėme naują programą „Galvok ką nori“, taip pat kvietėme į pirmąjį „Kino klubą“, kurio jauki erdvė ir vykstantys susitikimai su režisieriais bei kitais filmų komandų nariais vilniečiams suteikė dar daugiau bičiuliškos festivalio atmosferos,“ – „Scanoramai“ baigiantis įspūdžiais dalijasi jos įkūrėja ir meno vadovė Gražina Arlickaitė.

Populiariausi festivalio filmai – kino teatruose

Ne paslaptis, kad daugiausia žiūrovų dėmesio festivalyje sulaukė ryškiausi, pagrindinius kino apdovanojimus pelnę filmai – Auksinės palmės šakelės laimėtojas, Rubeno Östlundo „Kvadratas“, Berlyno Auksinio lokio laureatės Ildiko Enyedi „Apie kūną ir sielą“, Kanų žiuri apdovanojimą pelniusi Andrejaus Zviagincevo „Nemeilė“. Lietuvos kino gurmanai puikiai įvertino ir gausią stiprių debiutų programos dalį – pilnas sales rinko Izraelio režisieriaus Ofiro Raulio Graizerio „Kepėjas“, žiūrovams patiko islandės Ásos Helgos Hjörleifsdóttir filmas „Gulbinas“, abejingų nepaliko švedės Katjos Wik „Buvusioji“.

Absoliutaus festivalio filmo-nokauto vardą neabejotinai pelnė „Kvadratas“, kuris nuo gruodžio 1 d. bus rodomas kino teatruose Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje. Vėliau kino teatruose „Scanoramos“ filmų mylėtojai galės dar kartą pamatyti „Tu išnyksti“ (rež. Peter Schønau Fog), „Telmą“ (rež. Joachim Trier), „Laimingą pabaigą“ (rež. Michael Haneke), „Nemeilę“ (rež. Andrey Zvyagintsev), „Vasara 1993-ieji“ (rež. Carla Simón) ir „Gulbiną“ (rež. Ása Helga Hjörleifsdóttir).

Pasitinkant valstybingumo atkūrimo šimtmetį – stipri lietuviškų filmų programa

Kaip reta gausi lietuviškų premjerų programa festivaliui suteikė dar daugiau šventinės nuotaikos. Vienas po kito „Scanoramos“ ekranuose pasirodė Jūratės ir Vilmos Samulionyčių „Močiute, Guten Tag!”, Olgos Černovaitės „Drugelio miestas“, Ivano Bolotnikovo „Charmsas“, Eglės Vertelytės „Stebuklas“. Pilna salė sugužėjo ir į Vilniuje vykusią nacionalinę Sergejaus Loznicos naujausio filmo „Nuolankioji“ premjerą.

Šiais metais konkursinės trumpametražių filmų programos „Naujausis Baltijos kinas“ absoliučia nugalėtoja tapo jaunoji lietuvių režisierė Klaudija Matvejevaitė ir jos filmas „Paskutinė diena“. Šis darbas buvo įvertintas ne tik kaip geriausias lietuvių, bet ir visos konkursinės programos filmas. Klaudijai Matvejevaitei atiteko Audiovizualinių kūrinių autorių teisių asociacijos „AVAKA“ ir „Vilniaus kino klasterio“ įsteigti prizai. 

„Scanoramos“ komanda jau dabar pradeda ruoštis 2018 metų sezonui. Ryškiausi Europos kino meistrų darbai kitais metais Vilniaus, Kauno, Klaipėdos ir Šiaulių žiūrovams bus pristatyti lapkričio 8–25 dienomis.

Kadras iš filmo „Nuostabieji lūzeriai. Kita planeta“
„Kino komunikacija“ archyvas

Šiandien pristatyta režisieriaus Arūno Matelio filmo „Nuostabieji lūzeriai. Kita planeta“ premjeros data. Laukiamiausia kitų metų premjera Lietuvoje įvyks vasario 9 dieną. Lietuvos žiūrovai galės išvysti filmą, kuris jau dabar yra nuskynęs laurus ne viename tarptautiniame A klasės kino festivalyje, yra pelnęs ir žiūroviškiausio filmo apdovanojimą. Pats režisierius džiaugiasi, kad nacionalinei filmo premjerai pasirinkta būtent tokia data. „Žiema – labai geras laikas eiti į kiną. Nes pavasaris visus vilioja į gatves. Juo labiau dviratininkus. O jie, tikrai žinau, ypatingai laukia šio filmo premjeros“, – juokiasi A. Matelis.

Filmas „Nuostabieji lūzeriai. Kita planeta“ pasakoja apie vienas sudėtingiausių bei populiariausių varžybų pasaulyje – „Giro d’Italia“, kuriose vienas svarbiausių vaidmenų tenka vadinamiems gregory, dviratininkams, kurie metai iš metų rizikuoja savo sveikata ir gyvybe, alina save be gailesčio, sąmoningai atsisakydami pergalės skonio, vardan kitų triumfo.

Anot paties režisieriaus, nematoma šio sporto pasaulio pusė, atskleidžianti nugalėtojams pasiaukojusių žmonių nuopelnus – jam tapo pretekstu kalbėti universalia pasiaukojimo tema. „Nematomus herojus, šešėlyje liekančius tikruosius didvyrius galime atpažinti visur – ne tik sporto pasaulyje, bet ir namuose, darbe, gatvėje“, – sako A. Matelis.

„Tai filmas, kaip reta, kuris tave įtraukia į savo pasaulį nuo pirmos sekundės. Jau nuo pirmojo kadro visu savo kūnu jauti, kad dviratininkų skausmas tampa ir tavo skausmu, jų žaizdos tampa ir tavo žaizdomis, ir tik filmui pasibaigus suvoki, kad viskas baigta – grįžai į savo realybę. Šis filmas pakeri, net jei nesi dviračių lenktynių gerbėjas ir pats kasdienybėje nevažinėji dviračiu, nes jis pasakoja apie autentišką aistrą ir pasiaukojimą dėl bendro siekio. Pasiaukojimą dėl kito žmogaus“, – po pasaulinės filmo premjeros Varšuvos kino festivalyje, kalbėjo festivalio direktorius Stefan Laudyn.

Ne vienas žiūrovas po filmo premjeros Varšuvoje antrino festivalio direktoriui, kad tai filmas net ne apie dviračių sportą, bet apie žmogaus gebėjimą paminti savo egoizmą, vardan kito gerovės, todėl jo tema turėtų būti artima visiems žiūrovams, nepriklausomai nuo interesų, socialinės klasės, amžiaus ar tautybės.

Beveik 8-erius metus režisieriaus A. Matelio kurtas filmas – didžiausias bendros gamybos Europoje kino projektas, kurio gamyboje dalyvavo net aštuonios šalys: Lietuva, Italija, Šveicarija, Airija, Šiaurės Airija, Latvija, Ispanija ir Belgija.

Kadras iš filmo „Suburbikonas“
„NCG Distribution“

„Dieviname idiotus. Ypač tuos, kurie save laiko protingais!“, – vienbalsiai tikina Joelis ir Ethanas Coenai – ne tik vieni labiausiai gerbiamų Holivudo režisierių, tačiau ir pripažinti plunksnos meistrai, savo filmų scenarijus rašantys savarankiškai. „Kvailiai – labiausiai mane įkvepiantis dalykas – juk nuo jų kvailumo ir prasideda visos problemos“, – dalinasi Ethanas, juokaujantis, jog viena jo gyvenimo misijų – ieškoti naudingų idiotų ir sugerti į save visą jų kvailumą, nes tik taip gimsta geriausi, juoduoju humoru gausiai prisodrinti brolių scenarijai.

Savo išskirtinumu ir lengvai atpažįstamu braižu Coenų kūryba dažnai tapatinama su Quentino Tarantino, o į tokius palyginimus broliai tik numoja ranka, juokaudami, jog juos sunku su kažkuo lyginti, juk jie – dviese. Savo kūryboje E. ir J. Coenai visuomet įterpia personažus – idiotus, dažnai paversdami juos atsiskyrėliais ar atstumtaisiais, nevengia smurto, gausiai sėja juodąjį ir absurdo humorą. Toks derinys duetui šešiskart padovanojo nominaciją Oskarui, du iš kurių jiedu išsivežė namo („Fargo“ ir „Šioje šalyje nėra vietos senukams“).

Paklausti apie rašymo metodus ir įkvėpimą broliai rimčiausiais veidais atsako: „Svarbiausia – daug ir gerai miegoti, užsiimti mūsų mėgstama veikla – žiūrėjimu į lubas ir viską atidėlioti rytojui“. Sekdami savo intuicija ir kūrybiniais impulsais, E. ir J. Coenai savo kūrybą pristato nevengdami netikėtumų. Duetas spjauna ir į klasikinę scenarijaus struktūrą (užuomazga – kulminacija – atomazga), kūrinius rašo nesilaikydami nuoseklumo, neužrašydami dalies scenarijaus ir pridėdami detalių, kurios abiem patinka, tačiau nebūtinai yra surištos su siužetu. Nevengia broliai ir skambių pasisakymų – juodu atvirai pašiepia populiarų JAV scenarijaus rašymo dėstytoją Robert McKee, esantį aktyviu nuoseklaus planavimo šalininku. „Geri scenarijai gimsta ne aklai kalant taisykles kaip jį parašyti, o turint gerą idėją ir vadovaujantis savo intuicija“, – įsitikinę E. ir J. Coenai, gruodžio 1-ąją Lietuvos žiūrovus kviečiantis į Suburbikoną – miestelį, kuriame visi šypsos ir žudo!

Suburbikonas pasirodo esąs tikra 1959-ųjų amerikietiška svajone – čia įsikūrusi draugiška baltųjų bendruomenė, gatvėse vyrauja ramybė, idealios ligoninės priima idealius pacientus, o idealių prekybos centrų lentynose guli tik idealios prekės. Vienos tokių idealių šeimų gyvenimas griūva, kuomet į namus įsilaužus nusikaltėliams, apiplėšimo metu žūva Niko (akt. Noah Jupe) mama Rouz (akt. Julianne Moore). Smalsumo vedinas vaikas pamažu ima nujausti, jog aplink vyraujanti palaima yra apgaulinga, o gyvenimas Suburbikone atrodo idealiu tik iš pirmo žvilgsnio. Deja, ieškant kelio tiesos link, Nikas susiduria su aršiu tėvo (akt. Matt Damon) pasipriešinimu. Pastarasis pasiryžęs bet kokia kaina išsaugoti šeimos ramybę ir nuolat stoja sūnui skersai kelio. Suprasdamas, jog aplinkiniai tarsi susitarę kažką slepia, Nikas patenka keistų įvykių verpetan, kuris įsisuka Suburbikone apsigyvenus pirmajai juodaodžių šeimai…

Filmo anonsas:

Kadras iš filmo „Floridos projektas“
PÖFF archyvas

Taline iki gruodžio 3-ios dienos vykstančiame kino festivalyje „Black Nights“, be konkursinių programų žiūrovams siūlomos plačios „Panoramos“, „Forumo“, „Screen International kritikų pasirinkimo“ ir specialios programos, į kurias surenkami filmai, pasirodę kituose kino festivaliuose. Šiemet pagrindinė festivalio dalis (be Just ir PÖFF Shorts subfestivalių) iš viso siūlo 20 skirtingų programų. Kai kurių iš šių premjeros įvyko/įvyks Taline, tačiau dauguma jų jau aplankė kitus „Sundance“, Berlyno, Kanų, Lokarno, San Sebastiano, Venecijos, Toronto ir kitus mažesnius festivalius. Keista turbūt tik tai, kad skirtingai nei Lietuvos kino festivaliuose, kur bilietai į šių filmų seansus greitai išperkami, o akredituotų žmonių eilė pradeda formuotis iki filmo likus maždaug valandai, čia galima laisvai gauti bilietą, net atėjus paskutinę minutę. Šiame straipsnyje trumpai aptarsiu filmus, matytus ne konkursinėse programose, kuriuos tikėtina (išskyrus vieną), galėsime išvysti ir Lietuvoje.

„Floridos projektas“ (The Florida Project, rež. Sean Baker)

Žinia apie amerikiečių režisierių Sean Bakerį nuskriejo, kai „Sundance“ kino festivalyje jis pristatė su trimis iPhone 5S telefonais nufilmuotą filmą „Mandarinas“ (Tangerine, 2015). Filmo lokacija pasirinkęs Los Andželą, režisierius miestą nušvietė iš kitos pusės, papasakojęs istoriją apie ką tik iš kalėjimo išėjusią translytę prostitutę, ieškančią savo vaikino. Šiais metais Kanų kino festivalio paralelinėje programoje „Dvi režisierių savaitės“ įvyko naujausio Seano Bakerio filmo „Floridos projektas“ (The Florida Project, 2017) premjera.

Šešių metų mergaitė Muni (Brooklynn Prince) vasaros atostogas leidžia su draugais besibastydama nedideliame Kisimė mieste Floridos Valstijoje. Jie spjaudo ant kaimynų mašinų, prašinėja turistų pinigų ir krečia įvairias išdaigas motelio „Magic Castle“, kuriame gyvena, gyventojams. Muni motina Heili (Bria Vinaite) – dvidešimt kelių metų mergina, nekreipia į nenuoramos dukros pridaromus rūpesčius ir į motelio administratoriaus Bobi (Willem Dafoe) perspėjimus jas iškelti. Ji daugiausiai dienas leidžia rūkydama žolę, klausydamasi muzikos ir keliaudama į vakarėlius. Abi, dukra ir motina, maisto nemokamai gauna iš kaimynės, dirbančios kavinėje, o už nuomą susimoka perpardavinėdamos kvepalus prabangiuose viešbučiuose gyvenantiems turistams.

Žaidimų parką arba pasakų miestelį primenančioje aplinkoje režisierius vaizduoja kitą, nepagražintą Amerikos pusę ir jos gyventojus. Neatsitiktinai pasirinkta ir filmo lokacija – šalia Disneilendo esantis miestas Kisimė, dar labiau išryškina kontrastą. Žinomiausio pasaulyje vaikų žaidimo parko šešėlyje auga vaikai, kurių žaidimo aikštele tampa apleisti pastatai ir aplinkiniai moteliai, o pievoje besiganančios karvės atstoja Afrikos Safarį.

Per vaiko žvilgsnį pasakodamas istoriją, režisierius neteisia, nemoralizuoja ir negina savo filmo veikėjų, o tiesiog vaizduoja gyvenimą, tokį, koks jis yra. Ne veltui, Seanas Bakeris yra laikomas humanistiniu režisieriumi, savo kūrybos objektu pasirinkusiu Amerikos paribių žmones, gyvenančius nublizgintos amerikietiškos svajonės šešėlyje.

Filmo anonsas:

„Į vakarus nuo saulės“ (West of Sunshine, rež. Jason Raftopoulos)

„Forumo“ programoje rodomas režisieriaus Jasono Raftopouloso filmas „Į vakarus nuo saulės“ (2017). Taip pat kaip ir „Floridos projekte“, čia pasakojama apie kitą savo šalies gyventojų dalį. Australijoje gyvenantis Džimas (Damian Hill) – skolose paskendęs, lošimo problemų turintis tėvas, greičiau nei per dieną privalantis grąžinti pinigus paskolų rykliui (angl. loan shark). Tą pačią dieną jis priverstas su savimi pasiimti sūnų Aleksą (Ty Perham), su kuriuo jam nepavyksta palaikyti artimų santykių. Ieškant sprendimo, kaip greitai gauti pinigų, Džimas bando užmegzti pokalbį su sūnumi, tačiau atsirandančios problemos tik kelia dar didesnį atstumą tarp jų.

„Į vakarus nuo saulės“ – savotiškas kelio filmas, kuriame veikėjai ieško vienas kito ir problemų sūkuryje bando užmegzti artimą ryšį. Scenarijaus autorius ir filmo režisierius J. Raftopoulos sukūrė logikos spragų turintį siužetą, kuriame sustatyti veikėjai nesukuria emocinio ryšio, tiesiog atrodo, gana atitolę vienas nuo kito. Vietomis naivus (ypač ties pabaiga), kūrinys yra nuspėjamas, pastatytas remiantis taisyklėmis, kurių veiksmų eiga veda prie aiškaus „išrišimo“ – abiejų veikėjų susitaikymo.

Filmo anonsas:

„Trys skelbimų lentos už Ebingo, Misūryje“ (Three Billboards Outside Ebbing, Missouri, rež. Martin McDonagh)

„Panoramos“ programoje rodomas Martino McDonagh „Trys skelbimų lentos už Ebingo, Misūryje“, kaip ir „Floridos projektas“ šiais metais yra laikomas vienas iš pagrindinių sezono apdovanojimų pretendentų. Venecijos kino festivalyje laimėjusio apdovanojimą už geriausią scenarijų filmo centre atsiduria Ebingo gyventojas Mildret (Frances McDormand), kurios dukrą prieš septynis mėnesius nužudė ir išprievartavo nežinomas asmuo.

Negalinti susitaikyti su policijos neveiksmingumu, ji vietinėje reklamos agentūroje išsinuomoja tris skelbimų lentas, esančias už miestelio, kurių niekas nenaudojo nuo 1986-ųjų. Ant kiekvienos raudonai nudažytos lentos užrašoma po skirtingą užrašą: „Raped while dying“, „And still no arrests“, „How come, Chief Willoughby?“. Toks netikėtas Mildret elgesys greitai susilaukia vietinės televizijos, policijos bei miestelio gyventojų dėmesio. Iš pat pradžių filmas gali pasirodyti kaip paprasta, tipiška istorija, vaizduojanti skausmo persekiojančią motiną, ieškančią teisingumo. Tačiau scenarijaus autorius ir režisierius, taip pat sukūręs tokių filmus kaip „Reikalai Briugėje“ (In Bruges, 2008) ar „Septyni psichopatai“ (Seven Psychopaths, 2012), sukūrė juodo humoro, absurdo ir nenuspėjamo siužeto kupiną filmą.

Viename juokingiausių metų filme paliečiamos rimtos ir ypač Amerikoje aktualios temos, pavyzdžiui, rasizmas ar JAV policijos neveiksnumas ir neliečiamumas. Ebinge (realybėje neegzistuojančiame mieste), atrodo, galioja savo nustatytos taisyklės. Policininkai piktnaudžiauja savo galia mušdami gyventojus arba juos tiesiog išmesdami pro langą (pastarasis pasekmių jau neišvengė). Nors iš tiesų tokias, sunkiai suprantamas istorijas, ne kartą tenka perskaityti spaudoje. Tada ir patys gyventojai pradeda vykdyti savo teisingumą, kuriam kol nėra jokių liudininkų, niekas netrukdo. Režisierius į filmą įpina vesternui būdingų bruožų, kantri stiliaus muziką, o pagrindinė veikėja Mildret kaip pagrindinė protagonistė siekia teisingumo.

„Trys skelbimų lentos už Ebingo, Misūryje“ – šių metų must see filmas, kurį galima žiūrėti ne vieną kartą. Kūrinys turi visus jam reikalingus ingredientus – gerą scenarijų, režisūrą, vaidybą  (vien aktorės Frances McDormand pasirodymas vertas bent „Oskaro“ nominacijos), montažą, garso takelį ir kinematografiją.

Filmo anonsas:

„Dievo kraštas“ (God‘s Own Country, rež. Francis Lee)

Kai visas pasaulis žavisi Luca Guadagnino filmu „Vadink mane savo vardu“ (Call Me by Your Name, 2017) ir laiko jį vienu iš pagrindinių „Oskarų“ pretendentu, kita LGBT istorija taip pat rodyta „Sundance“ ir Berlyno kino festivaliuose tikriausiai nepasieks tokio žiūrovų susidomėjimo. Debiutinis britų režisieriaus Francis Lee pilno metro filmas „Dievo kraštas“ (2017), pristatomas „Screen International kritikų pasirinkimo“ programoje pasakoja dviejų, netikėtai atokiame Jorkšyre susitikusių, jaunų vyrų meilės istoriją.

Tėvui po ištikusio insulto nebesugebant rūpintis ūkiu, vienintelis jo sūnus Džonis (Josh O’Connor) priverstas perimti tėvo pareigas. Mažame miestelyje gyvenantis vaikinas, kankinamas nuobodulio ir vienatvės naktis leidžia vietiniame bare, o rytus pasitinka kęsdamas per didelio suvartoto alkoholio pasekmes. Kartais, rasdamas progą, jis turi lytinių santykių su nepažįstamais vyrais, su kuriais netrokšta palaikyti jokių artimesnių ryšių, tik patenkinti savo kūniškus troškimus. Po kiek laiko į ūkį trumpam padėti atvyksta jaunas vyras iš Rumunijos Georgi (Alec Secareanu), kuriam Džonis nuo pat pradžių rodo atgrasumą ir savo veiksmais išreiškia priešiškumą.

 Pirmą kartą peržiūrėjus filmo anonsą, „Dievo kraštas“ gali pasirodyti „Kuproto kalno“ (Brokeback Mountain, 2005) britiška versija. Abu vaikinai kelioms naktims išvyksta prižiūrėti avių, kur pirmą kartą pasimyli. Pirmoje jų meilės scenoje taip pat vyrauja vyriškos grumtynės, kurios perauga į meilės aktą. Tačiau kitaip nei „Kuprotame kalne“, Francis Lee vengia klišių ir sentimentalių/ banalių dialogų. Meilės istorija pasakojama nenaudojant jokios politinės ar socialinės kritikos. Tai – tiesiog mažame kaimelyje susitikusių vyrų meilės istorija, nepelnytai nesulaukusi didesnio žiūrovų dėmesio.

Filmo anonsas:

Jan Harlan and Jim Fernald
„AVAKA“ archyvas

Asociacija AVAKA, atstovaujanti ir administruojanti TV ir kino kūrėjų teises, vykdo mokymų programą „Kita kūrybos pusė“ ir seminaruose konsultuoja kino menininkus teisių ir mokesčių, filmų prodiusavimo ir platinimo temomis. O šio savaitgalio mokymai bus tai, ko lietuvių kino bendruomenė ypatingai laukia. Gruodžio 1-2 dienomis Vilniuje viešės kultinio JAV kino režisieriaus Stanley Kubricko prodiuseris Janas Harlanas bei Europos filmų koledžo scenaristų katedros vadovas Jimas Fernaldas. Jiedu surengs nemokamas paskaitas apie filmų kūrimo procesą. 

Amerikietis J. Harlanas buvo ilgametis Stanley Kubricko filmų prodiuseris. Tai jis prodiusavo kontraversiškąją kino juostą „Prisukamas apelsinas“ ir siaubo filmą „Švytėjimas“ su Jacku Nicholsonu, taip pat tokius kino šedevrus kaip „Metalinis apvalkalas“ ir „Plačiai užmerktos akys“. Be to, jis režisavo dokumentinę juostą „Stanley Kubrickas: gyvenimas paveiksluose“, norėdamas plačiau papasakoti pasauliui apie vieną garsiausių JAV kino režisierių po jo mirties.

Savaitgalį Vilniuje vyksiančiuose kino mokymuose „Stanley Kubrickas: jei tai gali būti parašyta arba sugalvota, tai gali būti ir nufilmuota“, J. Harlanas būtinai pravers darbo su šiuo genialiu kūrėju užkulisius, nes jis žino daugiau nei bet kas. Garsusis prodiuseris pasakos apie kino procesą nuo idėjos iki didžiojo ekrano.

Drauge atvykstantis scenaristas J. Fernaldas savo laiku kino meno mokėsi Niujorke, o Bostono laikraščiams rašė feljetonus. 1990-aisiais persikėlęs į Los Andželą, jis sukūrė 15 scenarijų tokiems blockbusterių fabrikams, kaip „Paramount“, „Touchstone“, „Disney“ ir „Dreamworks“. Pastarasis J. Fernaldo projektas susijęs su Steveno Spielbergo kompanija.

Dešimt metų Jimas gyveno Beverly Hillse greta tokių Holivudo legendų, kaip Gregory Peckas, Dorothy Mcguire, Jimmy Stewartas, Teresa Wright. Taip pat jis dirbo su kompanijomis, sukūrusiomis „Nepriklausomybės dieną“, „Terminatorių“, „Kaip bus taip gerai“ ar „Mirusių poetų draugija“. Vedęs danę žmoną 2000-aisiais jis persikėlė į Daniją ir nuo tada dėsto scenarijaus kūrimo meną Europos Filmų Koledže. Tarp jo studentų – svarbiausių kino pasaulio apdovanojimų nominantai ir laureatai.

„Lietuvių kino bendruomenė turi tiesioginius tokio lygio kino industrijos žmonių kontaktus, o mes visuomet sakome, kad asociacija AVAKA ne tik administruoja atlyginimus, bet ir kalbasi su kino bendruomene. Visiems aktualu auginti savo patirtį, įgauti žinių iš pasaulinio lygio kino meno kūrėjų. Tai yra svajonė pasimokyti iš tokių profesionalų. Šiaip pas juos nenulėksi savaitgaliui, o pasikviesti surengti paskaitų – gali, – kalbėjo šiuos mokymus iniciavusios asociacijos AVAKA vadovas Darius Vaitiekūnas. – Visada viskas prasideda nuo idėjos: kino kūrėjai atėjo pas mus su idėja pasikviesti tokius žmones į Lietuvą. Ir štai savaitgalį kino centre „Skalvija“ ir šalia esančioje salėje mes nuo ryto iki vakaro dalyvausime jų mokymuose. Aš manau, kad nenormalu tai, jog lietuvių kino apdovanojimuose „Sidabrinė gervė“ yra tokia praktika, kad net neteikiamas prizas už geriausią scenarijų. Arba lietuviško filmo titruose net nėra atskiros eilutės – scenarijaus autorius. Tai tarsi mūsų tautinis kompleksas, tas lietuviško filmo scenarijus. Todėl labai džiaugiuosi, kad šį savaitgalį scenaristai gaus vertingų pamokų. Labai dėkoju AVAKA komandos nariams už įdėtą darbą ir Kultūros ministerijai už suteiktą dalinį finansavimą, dėl kurio šis renginys gali būti nemokamas.“

Seminarai vyks nedidelėje 120 vietų salėje, bet jau dabar į mokymus užsirašė 170 žmonių. Akivaizdu, kad susidomėjimas renginiu – didžiulis.

Kadras iš filmo „Kino archeologija“
TKKF archyvas

Šiandien prasidedantis Tarptautinis Kauno kino festivalis artėjantį savaitgalį kviečia išvysti naujausią kultinio prancūzų režisieriaus Bruno Dumonto filmą „Žanetė“, susitikti su kino režisieriais iraniečiu Alireza Khatami ir kanadiečiu Isiah Medina bei dalyvauti į Kauną sugrįžtančioje kino šventėje.   

Gruodžio 2 d. 18 valandą „Romuvos“ kino centre su žiūrovais susitiks festivalio atidarymo filmo „Užmaršties eilės“ (Oblivion Verses, 2017) režisierius Alireza Khatami. Irane gimęs režisierius į kiną žvelgia kaip į būdą sujungti žmones anapus kalbos ribų. Khatami Irane dirbo su gerai  Tarptautinio Kauno kino festivalio žiūrovams pažįstamu režisieriumi Asgharas Farhadi. Venecijos kino festivalio žiuri šiemet sužavėjusios „Užmaršties eilės“ kino kritiko Jonathano Romney buvo lygintos su filosofiškojo Irano kino režisieriaus Abbaso Kiarostami filmu „Ir vėjas mus neš tolyn“.

Alireza Khatami
TKKF archyvas

Kanados avangardinio kino vunderkindu vadinamas Isiah Medina kauniečiams pristatys filmą „88:88“ (2015), sužibėjusį Tarptautiniame Lokarno festivalyje ir prestižinėje Tarptautinio Toronto kino festivalio programoje „Wavelenghts“. Anot Britų kino instituto leidžiamo kino žurnalo „Sight and Sound“ autoriaus Adam Cooko, šis filmas – tai patirtis, kurią sunku nusakyti žodžiais. Cookas teigia, kad Medinos režisūrinis stilius primena vėlyvąjį Jean-Luc Godardą. Medinos filmas žvelgia į jo aplinkos žmones Vinipege – besijuokiančius, vargstančius skurde, mylinčius, žaidžiančius, ir, visų svarbiausia, gyvenančius. Gruodžio 3 dieną, 16 valandą „Romuvos“ kino salėje vyksiančiame susitikime su Kauno kino festivalio žiūrovais režisierius kalbėsis laiką bei būtį, apie kino politiškumą, kino ir filosofijos sąsajas.

Atminties ir laiko tematiką tęsia portugalų režisierės bei menininkės Filipos César ilgametražis debiutas „Kino archeologija“ (Spell Reel, 2017) – unikalus žvilgsnis į kertinį laikotarpį Bisau Gvinėjos istorijoje, nagrinėjantis kino vaidmenį formuojant šios Vakarų Afrikos valstybės politinį kontekstą bei nacionalinę tapatybę. Šis filmas – tai 2011 metais kartu su režisierėmis Sana na N’Hada ir Flora Gomes  pradėto kinotyrinio bei kino archyvo skaitmeninimo projekto dalis. Gomes ir na N‘Hada 1963–1974 metais fiksavo Bisau Gvinėjos išsilaisvinimo iš Portugalijos kolonizacijos kovas. Ilgus metus šis kino paveldas nyko. César pastangomis Berlyne suskaitmeninus šią unikalią medžiagą, trys režisierės keliavo po vietoves, kur buvo nufilmuoti šie dabar jau archyviniai kadrai ir pirmąkart rodė šiuos vaizdus žiūrovams. „Kino archeologija“ – tai praeities ir dabarties, asmeninių, politinių ir nacionalinių kontekstų sankirta.

Filmo seansą gruodžio 2 dieną, 14 valandą „Romuvos“ kino salėje pristatys VDU istorikė doktorantė Ina Vaisiūnaitė-Ėmužienė, tyrinėjanti lietuvių audiovizualinę žiniasklaidą. Istorikė dalinsis įžvalgomis apie archyvinės medžiagos skaitmeninimą, ryšį tarp kino ir nacionalinės atminties bei žmonių.

Kaune kino festivalio renginiai ir filmų seansai  lapkričio 30 – gruodžio 13 d. vyks „Romuvos“ laikinojoje kino centro salėje, KTU Kultūros ir renginių  centre, Kauno menininkų namuose bei M. K. Čiurlionio dailės muziejuje. Vilniuje festivalis viešės gruodžio 7-13 d. kino teatre „Pasaka“. Panevėžyje festivalis gruodžio 15-17 d. vyks kino teatre „Garsas“.

Projektą finansuoja „Iniciatyvos Kaunui”, Kanados vyriausybė.

Kadras iš filmo „Kartą Rytų Europoje“
Lietuvos kinematografininkų sąjungos archyvas

Lietuvos kinematografininkų sąjunga tęsia gruodžio kino peržiūrų tradiciją ir savo žiūrovus kviečia ilgus žiemos vakarus praleisti jaukioje Kino klubo salėje žiūrint nuotaikingus filmus. Švenčių laukimą šiemet sutrumpins keturi naujų, bet jau tituluotų užsienio ir Lietuvos kino kūrėjų bendros gamybos filmų nemokami seansai.

Gruodžio 5-ąją sostinės žiūrovai turės progą išvysti Vilniuje nufilmuotą suomių režisieriaus Mikko Kuparineno romantinę dramą „2 naktys iki ryto“ (2015), kurios herojai – prancūzė architektė ir didžėjus iš Suomijos – dėl Islandijos ugnikalnio įsiveržimo atšaukus visus lėktuvų skrydžius dviem naktims įstringa Vilniuje. Tarptautiniame Monrealio kino festivalyje filmas pelnė prizą už geriausią režisūrą, o tarptautiniame Valjadolido kino festivalyje, Ispanijoje, buvo pripažintas geriausiu festivalio filmu.

Gruodžio 7-osios vakarą suksis Estijos pajūryje nufilmuota psichologinė įtempto siužeto drama „Apsimetėliai“ (2016), analizuojanti jausmų krizę išgyvenančios poros santykius. Tai antras sėkmingai stiprėjančio artimiausių kaimynių bendradarbiavimo pavyzdys – „Apsimetėlių“, kaip ir Kristijono Vildžiūno filmo „Senekos diena“, gamyboje dalyvavo visos trys Baltijos šalys. Filmo ypatingą sėkmę liudija faktas, kad viena didžiausių Prancūzijos kino gamybos ir platinimo kompanijų „BAC Films“ jau įsigijo filmo perdirbinio teises ir po trejų–ketverių metų pasirodys prancūziškoji „Apsimetėlių“ versija.

Gruodžio 12 dieną žiūrovus linksmins temperamentinga Lietuvos, Rumunijos ir Moldovos kinematografininkų juodoji komedija „Kartą Rytų Europoje“ (2016), nukelsianti į mažą Moldovos miestelį ir jos gyventojų, Kusturicos filmų veikėjus primenančių spalvingų personažų, nuolat įsisukančių į kurioziškas situacijas, kasdienybę. Filmas, kurį galima apibūdinti kaip laukinio kapitalizmo išgyvenimo pradžiamokslį, pernai tarptautiniame Talino kino festivalyje „Juodosios naktys“ pelnė geriausio filmo scenarijaus ir geriausio aktoriaus, jį pasidalijo du pagrindiniai filmo aktoriai, prizus.

Paskutinysis kino seansas – biografinė drama „Charmsas“ (2017) – pakvies gruodžio 14 dieną. Tai Rusijos, Makedonijos ir Lietuvos bendros gamybos filmas, kurio pagrindinis herojus – tragiško likimo rusų absurdo literatūros klasikas Daniilas Charmsas (tikroji pavardė Juvačiov), kritęs nelygioje kovoje su sovietų režimu. Filmas įvertintas šių metų Šanchajaus kino festivalyje prizais už geriausią scenarijų ir geriausią operatoriaus darbą. Lietuviškoji filmo premjera vos prieš kelias savaites surengta kino festivalyje „Scanorama“.

Nemokamas Gruodžio kino vakarų peržiūras Lietuvos kinematografininkų sąjungoje remia Lietuvos kultūros taryba ir visų keturių filmų prodiuseriai.