Šį rudenį pradėtas filmuoti dokumentinis filmas „Stokos fenomenas“, kuris, remdamasis Lietuvos laisvos rinkos instituto inicijuoto tarpdisciplininio tyrimo, skirto stokos reiškinio nagrinėjimui, duomenimis, pasakoja apie stokos reiškinio atradimą ir jo suvokimo kitimą nuo senovės graikų iki šių dienų.

Filme įžvalgomis apie stokos reiškinį ir jo svarbą šiuolaikiniame diskurse dalinasi virš dešimties įvairių sričių specialistų, tarp kurių – projekto iniciatorė Elena Leontjeva, vyskupas Kęstutis Kėvalas, fizikas prof. Mikas Vengris, tekstologas prof. Paulius Subačius, filosofai prof. Albinas Plėšnys ir dr. Naglis Kardelis, Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentas, ekonomistas Žilvinas Šilėnas, antropologas Saulius Matulevičius, psichologė dr. Rita Rekašiūtė Balsienė, vienuolis brolis Matas ir kiti.

„Stokos fenomenas“ – tai filmas, kuris suteikia galimybę pasidalinti ta nuostaba, kuri ištiko mokslininkų komandą, iš įvairių disciplinų perspektyvos atradusią stoką kaip universalų gyvenimo reiškinį. „Iš savo patirties įsitikinome, kaip stokos pažinimas gali pakeisti visus mūsų santykius ir pasaulėžiūrą. Jau išleista mokslinė knyga, kelios publikacijos. Dabar – eilė filmui, todėl džiaugiuosi, kad prodiuseris Kęstutis Drazdauskas atpažino, jog tai yra turininga medžiaga, kuri gali būti perteikta“, – sako idėjos autorė Elena Leontjeva.

Elena Leontjeva
ARTBOX archyvas

Filmo režisieriai – Gintautas Smilga ir Ramūnas Aušrotas. Jie taip pat dalinasi savo patirtimi pradėjus dirbti su filmo medžiaga bei ieškant geriausių vaizdinių sprendimų. „Kai pradėjau rašyti scenarijų filmui, stokos tema paskatino savianalizę. Kaip aš pats reaguoju į stokos situaciją? Juk stokos patirtis yra nemaloni. Atpažinau, kada stoka man pažadina nesaugumo ir „įjungia“ teisingumo jausmą („to tai tikrai neturėtų būti!“), bet svarbiausia – kas būna po to. O po to būna augimas, atradimas, inovacija. Tai atsakas į stoką“, – teigia Ramūnas Aušrotas.

Iššūkius, su kuriais susiduria šio dokumentinio kino kūrėjai, mini ir prodiuseris Kęstutis Drazdauskas: „Vizualinėmis priemonėmis „pagauti“ ir žiūrovui parodyti stokos fenomeną – tikrai nėra pati lengviausia užduotis visai kūrybinei komandai, tačiau mes tikime, kad Lietuvoje itin retai kuriama filosofinė dokumentika sudomins intelektualų bei žingeidų kino žiūrovą.“

Filmas, kurio montažo darbai įsibėgės gruodžio mėnesį, buvo nufilmuotas įvairiose Vilniaus vietose: Vilniaus Šv. diakono Stepono, Vilniaus Išganytojo ir Kauno evangelikų reformatų bažnyčiose, Vilniaus universiteto Centrinės bibliotekos P. Smuglevičiaus ir Baltojoje salėse bei Č. Milošo skaitykloje, Lietuvos technikos bibliotekoje, Fizikinių ir technologijos mokslų centre. Tikimasi, kad kūrėjai į filmo premjerą žiūrovus galės pakviesti jau 2018 m. pradžioje.

Kadras iš filmo „Floridos projektas“
A24 archyvas

Dar tik antra vasaros atostogų savaitė. Floridoje beprotiškai karšta – lauke ledų porcija pradeda tirpti akimirksniu. „Celebration“ – šiuo „Kool & The Gang“ funky hitu prasideda filmas. Išties, 4-iems vaikams šventė. Prasidėjo dar viena nerūpestinga vasara: ledai, žaidimai ir išdaigos. Ko daugiau reikia?

Susipažinkime su fantastiškuoju Kissimmee ketvertu: 6-erių Moonee (nuostabioji Brooklyn Prince), Scooty, Dicky ir naujoji grupės draugė Jancey iš „Futureland“, šalia esančio motelio. Grupelės branduolys, kaip jį vadina Jancy mama, yra „vaikai iš violetinės vietos“. Pasteline avietine spalva nudažytas motelis, kiti ryškiaspalviai pastatai (atrodo, kad net veikėjų drabužiai buvo priderinti prie sienų spalvų) aplink nuotaikingi ir saldūs jų pavadinimai yra apgaulingas fasadas, kontrastuojantis su tikromis gyventojų kasdienybės spalvomis. Ar nemanote, kad pakankamai skaudu gyventi šalia Disnėjaus pasakų pasaulio, kai tavo paties gyvenimas anaiptol ne rožėm klotas?

Tai filmas apie pakelėje apsistojusius žmones, gyvenančius be virtuvės, nuolatinių pajamų, privatumo, savo sodo, su nuolatos veikiančiu televizoriumi ir greitu maistu lovoje. Viena iš pagrindinių herojų yra Moonee mama Halley, kurios vaidmenį sukūrė Lietuvoje gimusi 24-erių Bria Vinaitė. Aktorinės patirties neturinčią merginą režisierius Seanas Bakeris atrado „Instagram“ tinkle. Jos personažė Halley priklauso tai pačiai socialinei grupei, kurią matėme britų režisierės Andrea Arnold kelio filme „Amerikos mylimoji“ (American Honey, 2016).

Kadras iš filmo „Floridos projektas“
A24 archyvas

Kokia gali būti mama? Visokia. Halley – ne perlais, o tatuiruotėmis pasipuošusi jauna pankova motina. Tokia, kuri įsiutintų supermamas akimirksniu: keikiasi, rodo fakus sraigtasparniams, dukrai skelbia riaugėjimo varžybas ar fotografuoja ją prie degančio pastato. Savo chaotišku elgesiu, atrodo, kad ji tyčia atmeta visuomenės taisykles. Šiaip ar taip, ji nepasiduoda ir įvairiais būdais mėgina prasimanyti pinigų: parduoda kvepalus, užsiima prostitucija (dukrą užrakindama vonioje), meluoja. Ji stengiasi savo dukrą mylėti taip, kaip tai supranta – kai tik gali, suteikia galimybę turėti viską, kuo tik ji nori. Ji dukros elgesio neriboja, o jai prisidirbus gina, niekada prieš ją nepakeldama rankos. Iš kitos pusės, tokiu būdu Halley neužkerta kelio ratui pasikartoti – Moonee bus tokia pati, kaip ir ji. Jau dabar Moonee charakteryje vyrauja dvi skirtingos jėgos: vaikiškas nekaltumas ir žiaurumas, polinkis į destrukciją.

Nepaisant to, motiną ir dukrą sieja stiprus ryšys, jos niekada nesipyksta. Halley elgesys pakankamai vaikiškas, todėl jai nesunku bendrauti su šešiamete. Jų artumą iliustruoja faktas, kad per visą filmą jos dukra pravirksta tik kartą – tada, kai sužino, kad bus atskirta nuo mamos.

Pastato ūkvedys (vadybininkas neskamba tinkamai) Bobas (Willemas Dafoe) – dar vienas veikėjas Halley ir Moonee gyvenime. Jis atlieka tarsi tėvo vaidmenį – prižiūri abi, rūpinasi, kiek tai įmanoma iš šalies. Galbūt todėl, kad jaučiasi ar yra vienišas, tačiau apie jo šeiminę situaciją nieko nežinome. Ramus, jausmų nedemonstruojantis (tačiau juos turintis) tipas, nuoširdžiai plušantis, kad motelis būtų saugus ir neapšnerkštas. Jis visiškai kitoks nei „velnių priėdęs“ mamytės ir dukrelės tandemas.

Kadras iš filmo „Floridos projektas“
PÖFF archyvas

Filmo pabaiga tik įrodo, kaip sunku šiose situacijose kažką keisti. Problemos nesprendžiamos, nuo jų bėgama ieškoti geresnio rytojaus. Pinigai ateina ir išeina, todėl verčiau juos iškart išleisti. Tai – pramoga, laikinas akimirkos džiaugsmas. Trumpa galimybė, kai nereikia galvoti, kaip sudurti galus. Pabaigos taip pat išsiskiria techniniu atžvilgiu – paskutinė scena nufilmuota su 6-uoju „iPhone“. Tuo metu visas „Floridos projektas“ nufilmuotas 35 mm juosta. Skirtumas jautėsi. Kito mediumo priežastis paprasta – Walto Disnėjaus pasaulyje filmuoti profesionalia kamera draudžiama, todėl režisierius taisykles „apėjo“ su aktoriais ir dar pora komandos narių apsilankydami tarsi lankytojai.

Iš esmės veikėjų gyvenime nieko nevyksta. Ko gero, svarbiausias įvykis, sukeliantis lūžį – vaikų teisių apsaugos kontrolierių apsilankymas. Jis įvyksta juostos pabaigoje. Vasarai einant į pabaigą, ramybė ir herojų gyvenimo gabalėlis, kurį stebėjome, baigiasi. Apibendrinus, visas filmas – lyriškas, tačiau neliūdnas, pakelėje gyvenančių vaikų kasdienybės portretas, kurio didžiausia stiprybė – įtikinanamai ir vizualiai patraukliai perteikta realybė ir joje veikiantys organiški ir natūralūs veikėjai, kurie priverčia neatitraukti akių.

„Floridos projektas“ (The Florida Project, 2017) – 6-asis nepriklausomo kino kūrėjo Seano Bakerio pilnametražis darbas. Ir vėl režisieriui rūpi marginali visuomenės dalis. Kaip ir ankstesnio „iPhone“ nufilmuoto mikro-biudžeto filmo „Manadarinas“ (Tangerine, 2017) kūrime, taip ir ruošiantis šiam filmui, autorius rinko autentiškas istorijas ir kalbėjosi su žmonėmis, kurie gyvena taip, kaip personažai filme.

Scenarijų S. Bakeris rašė kartu su Chrisu Bergochu, kurio motina buvo neseniai persikėlusi į Orlando pakraštį. Ji pradėjo jam siųsti straipsnius apie tai, koks gyvenimas ten verda. Tai užkabino ir dėl to 2011-aisiais režisierius mėgino gauti finansavimą šiam projektui, tačiau jam nepavyko. Vietoj šio, kur kas didesnio projekto, pasirodė „Mandarinas“. Tai išėjo į naudą, nes suvedė su „June Pictures“, todėl dėl finansavimo nebereikėjo sukti galvos.

Filmo anonsas:

Kadras iš filmo „Nakties atsitikimas“
PÖFF archyvas

Gruodžio 2 dienos vakarą Rusų teatre Taline paskelbti 21-ojo „Black Nights“ kino festivalio nugalėtojai. Šiemet pagrindinį Didįjį prizą laimėjo filmas „Nakties atsitikimas“ (Tunku Kyrsyk, 2017), pasakojantis apie netikėtai mažo kaimelio gyventojo gyvenime moters atsiradimą, kurios slaugymas išgydė jo pačio žaizdas. Režisieriui Temirbek Birnazarovui ir prodiuserei Gulmirai Kerimovai taip pat atiteko piniginis 10-ies tūkstančius eurų prizas.

Geriausiu režisieriumi žiuri išrinko Pietų Korėjos režisierių Ju-hyoung Lee už filmą „Ekskavatorius“ (Pokeulein, 2017). Be apdovanojimo jam taip pat atiteko penkių tūkstančių eurų piniginis prizas. Už geriausią operatoriaus darbą apdovanoti Erikas Põllumaa ir Ivar Taim už filmą „Žudikė/ Nekaltoji/ Šešėlis“ (Mehetapja / Süütu / Vari, Estija, Lietuva, 2017). Baris Bicakci ir Pelin Esmer įteiktas apdovanojimas už geriausią scenarijų už filmą „Kažkas naudingo“ (Ise Yarar Bir Sey, Turkija, Prancūzija, Olandija, Vokietija, 2017). Geriausia aktore išrinkta Barbara Auer už filmą „Vakuumas“ (Vakuum, Šveicarija, Vokietija, 2017), o geriausiu aktoriumi paskelbtas Rhys Ifans už vaidmenį filme „Dominavimas“ (Dominion, JAV, 2017). Už geriausią garso takelį apdovanotas lietuvių kompozitorius Martynas Bialobžeskis už darbą filme „Žudikė/ Nekaltoji/ Šešėlis“ (Mehetapja / Süütu / Vari, Estija, Lietuva, 2017).

„First Feature“ konkursinėje programoje, kurios žiuri nare buvo ir lietuvių aktorė Aistė Diržiūtė, geriausiu filmu išrinktas „Skirtingo lietaus rūšys“ (1000 Arten, den Regen zu beschreiben, Vokietija, 2017). Žiuri šis filmas įsiminė dėl energijos ir naujo požiūrio į griūvančios šeimos vaizdavimą. Filmo režisierei Isabel Prahl ir ir prodiuserei Melanie Andernach taip pat įteiktas penkių tūkstančių eurų piniginis prizas. Specialus žiuri apdovanojimas už režisūrą atiteko režisierėms Clarai Laperrousaz ir Laurai Laperrousaz už kūrinį „Sunbeat“ (Soleil Battant, Prancūzija, Portugalija, 2017). Geriausiu estų filmu išrinktas režisieriaus Rainer Sarnet filmas „Lapkritis“ (November, 2017).

Visą nugalėtojų sąrašą galite pažiūrėti čia.

Kadras iš filmo „Dieviškoji tvarka“

Petros Volpe filmas „Dieviškoji tvarka“ nukelia į Šveicariją 1971-ais metais, referendumo dėl moterų teisės balsuoti išvakarėse. Mažame miestelyje gyvenanti namų šeimininkės Nora, pajutusi, jog politinių teisų neturėjimas varžo jos laisvę ima kovoti už Šveicarijos moterų teisę balsuoti. „Dieviškoji tvarka“ – Šveicarijos kandidatas į prestižinį „Oskaro“ apdovanojimą geriausio filmo užsienio kalba kategorijoje.

Įžvalgomis apie moterų padėtį pasaulyje ir Šveicarijoje bei filmo kūrimo procesą pasidalino režisierė Petra Volpe, pagrindinio vaidmens atlikėja Marie Leuenberger bei prodiuseris Reto Schaerli. „Dieviškoji tvarka“ į Lietuvos kino teatrus atkeliauja gruodžio 1 d.

Didelė moterų istorijos dalis yra tylos istorija. Moterų balsai vis dar nutildomi mažais kasdieniais gestais, politiškai bei ekonomiškai. Ar jūsų nuomone pakankamai kalbama apie moterų problemas – Šveicarijoje ir pasaulyje?

Petra Volpe: dabar apie tai yra daugiau kalbama ir tai išties gerai. Bet mums reikia veikti! Labai svarbu, kad moterų situacija pasikeistų. Nepriimtina, kad yra tiek daug smurto, seksualinio priekabiavimo, nelygybės darbe ir visur kitur.

Dažnai vos pradėję kalbėti apie moterų teises susiduriame su pasidalijimu – vyrai prieš moteris. Ar manote, jog menas galėtų padėti išvengti šios skirties, parodant, jog lygių individų visuomenė yra geresnė vieta gyventi visiems?

Petra Volpe: Man buvo labai svarbu filme atskleisti, jog vyrai yra lygiai taip pat įkalinti patriarchalinių idėjų, apibrėžiančių, kas jie kaip vyrai gali būti. Reakcijos iš vyriškosios auditorijos buvo labai emocingos. Manau, nerodant  vyrų  kaip niekšų, jiems buvo lengviau atverti savo širdis ir pajusti egzistuojančią neteisybę ne tik moterų, bet ir jų pačių atžvilgiu. Istorijos pasakojimas turi galią sukurti empatijos jausmą.

Istorija, kurią pasakojate yra liūdna ir tuo pačiu linksma, kupina šilumos ir humoro. Tai sėkmės istorija, kuri priverčia jausti stipresniu. Kaip pavyko rasti balansą tarp šių skirtingų elementų?

Petra Volpe: Manau, drama ir humoras neprieštarauja vienas kitam – geriausių komedijų šerdį sudaro gilus dramatinis konfliktas. Žvelgiu į humorą kaip į priemonę suvilioti žmones, atverti jų širdis ir protus skausmingesniems istorijos aspektams. Tokio tono ieškojau nuo pat pradžios ir tai pareikalavo daug darbo, kuriant kiekvieną filmo epizodą.

Kaip kūrėte Noros personažą?

Petra Volpe: Norėjau sukurti charakterį, kuris išgyvena politinio sąmoningumo atsiradimą – tai jį daro nepavaldų laikui, su juo lengviau tapatintis šių dienų žiūrovui. Mes visi galime tapti „Noromis“, suvokdami, jog asmeniniai dalykai yra politiški ir, kad kiekvienas galime kovoti su neteisybe. Noros personažas buvo įkvėptas jaunos mamos, namų šeimininkės, kuri nesidomėjo politika, bet buvo papiktinta moterų noro uždrausti kitoms moterims balsuoti ir nutarė pradėti kovoti.

Koks filmo momentas jums svarbiausias?

Marie Leuenberger: Filme daug brangių momentų. Žaviuosi Nora dėl jos pilietinės drąsos  ir gebėjimo kovoti už savo teises, kaip ir visomis kaimo moterimis, kurios jai padeda iš solidarumo. Jaučiu tai, ką jos jaučia. Švenčiu su jomis. Kenčiu su jomis. Labai džiaugiuosi, kad galėjau būti Noros pakeleive jai tampant savarankiška moterimi. Filme yra vienas sakinys, kuris dažnai kartojosi mano pačios gyvenime: „Kas vaikams iš to, jei jų mama yra nelaiminga?” Tai – visiška tiesa. Labai svarbu atsižvelgti į savo poreikius. Moterys dažnai tai pamiršta. Mane labai džiugina Noros ir jos vyro santykių raida. Gali matyti, kad jie abu kenčia nuo visuomenės jiems primestų taisyklių ir  galiausiai iš jų išsilaisvina. Tai labai stiprus ir vilties suteikiantis momentas. Esu giliai įsitikinusi, jog moterų išlaisvinimas yra vyrų išlaisvinimo sąlyga.

Ar ši istorija jus paliečia asmeniškai?

Marie Leuenberger: Taip, palietė ir vis dar liečia. Kol nepradėjome filmuoti, jaučiausi turinti lygias teises. Studijavau tai, ką norėjau (aktorystę). Daug vaidinau teatre. Dabar turiu šeimą ir galimybę tęsti karjerą. Gyvenu savo pasirinktą gyvenimą. Bet, pradėjus filmuotis, pastebėjau, ko vis dar trūksta: pavyzdžiui, vienodo atlygio. Spraga vis dar egzistuoja. Moterys vis dar skiria kur kas daugiau laiko šeimai, buičiai, net kai dirba pilnu etatu. Moterys vis dar matomos kaip objektai. Kova už moterų teises nėra pasibaigusi.

Kodėl nusprendėte papasakoti šią istoriją dabar?

Petra Volpe: Kova už lygybę nesibaigė ir mes privalome matyti filmus apie drąsias moteris, pradedančias politinius ir socialinius pokyčius.

Reto Schaerli: Mūsų visuomenei labai svarbu atsigręžti atgal ir pasimokyti iš praeities. Šiuo konkrečiu atveju norėjome nušviesti mažai už Šveicarijos ribų žinomą šalies istorijos etapą. Buvo svarbu tai padaryti empatiškai, su humoru ir suteikti žmonėms drąsos bei vilties kovoti už tai, kas teisinga.

Kaip sugalvojote filmo pavadinimą?

 Petra Volpe: Pavadinimas įkvėptas originalios citatos iš antisufražistinio judėjimo. Jie skelbė: moterys politikoje prieštarauja dieviškajai tvarkai.

Ar jaučiate, jog kino industrijoje vis dar egzistuoja nusistatymas prieš moteriškas istorijas?

 Reto Schaerli: Manau, kad pamažu tai keičiasi. Kino kūrėjos visame pasaulyje jaučia poreikį papasakoti savo istorijas, o  publika jas priima.

Kokius stereotipus apie moteris teko girdėti augant, kokie stereotipai vis dar gyvi šiandien?

 Marie Leuenberger: Stereotipai klesti visur. Apsidairykime mieste: plakatai vaizduoja gražias, lieknas moteris, dėvinčias tik apatinius, vyrus, turinčius plokščius raumeningus pilvus, berniukus vilkinčius mėlynai, mergaites – rožine spalva, moteris, besirūpinančias šeima, vyrus – uždirbančius pinigus. Mes sekame savo tėvų pėdomis. Turime tai įsisąmoninti. Ir turime kai kuriuos dalykus pakeisti. Labai aišku, kokiais visuomenė mus nori matyti. Klausimas – ko norime patys? Koks yra tavo svajonių gyvenimas? Ką aš sugebu ir kaip galėčiau tuo užsiimti? Kas mane daro laimingu? Nėra lengva rasti atsakymus į šiuos klausimus, bet jie padeda ieškant naujo kelio.

Hilde Nash
TKKF archyvas

Tarptautinis Kauno kino festivalis šią savaitę kviečia ne tik į kino sales, bet ir į Nacionalinį M.K. Čiurlionio dailės muziejų. Specialiame renginyje ketvirtadienį, gruodžio 7 d. 18 val. čia belgų muzikos terapeutė Hilde Nash gyvai akomponuos dviem itin skirtingiems nebyliems kino klasikos filmams: legendinio amerikiečių komiko bei režisieriaus Busterio Keatono komedijai „Šerlokas Jaunesnysis“ bei latvių dokumentinio kino grando Herco Franko neįtikėtino jautrumo ir grožio filmui „Dešimčia minučių vyresni“.

Hilde Nash akomponavimas – improvizacija, sąlyčio taškų tarp muzikos ir kino paieška. „Muzikos terapijoje ir muzikoje improvizacija yra mano dėmesio centre, tai – mano veiklos motoras. Tai yra energija, kuri sukuria koncertą – ji tegali būti pajausta toje akimirkoje, – teigia H. Nash ir priduria: „Nebyliajame kine galima kalbėti apie vaizdą, apie patį filmą, tačiau su improvizuotu muzikinio akompanimentu įvyksta kažkas daugiau. Akomponuojant nebyliesiems filmams, filmas mane veda – kaip ir pacientas muzikinėje terapijoje. Veda link to, ko visada siekiu savo veikla – bandyti sukurti muzikinę struktūra, universalią žmonių kalbą anapus žodžių.“

Anouk de Clercq
TKKF archyvas

Filmų programą šiam koncertui sudarė festivalyje viešėsianti belgų menininkė Anouk De Clercq. Anot jos, „Šerlokas jaunesnysis“ ir „Dešimčia minučių vyresni“ puikiai perteikia kino stebuklą: „Pakyla uždanga ir kino salėje įsijungia šviesos. Publika šnabždasi, tačiau pamažu tyla, laukdami sidabrinės ekrano šviesos, pranešančios istorijos, kupinos vaizduotės žaismo, pradžią.“

Į Kauno kino festivalį sugrįžtanti medijų menininkė, savo kūryboje jungianti vaizdą, tekstą, muziką, animaciją ir architektūrą, A. De Clercq šiemet ne tik pristatys savo filmus, bet ir pakvies diskutuoti apie kino ir vizualiųjų menų sankirtas. Prie pokalbio su ja prisijungs lietuvių kino menininkė Emilija Škarnulytė, neseniai apdovanota prestižine Norvegijos šiuolaikinio meno galerijos „Oslo Kunstforening“ bei DNB taupomojo banko paramos fondo įsteigta stipendija ir belgų kino kurėja Rebecca Jane Arthur.

Gruodžio 5 dieną 18 val. Kaune (Kauno menininkų namuose) ir gruodžio 6 dieną 14 val. Vilniuje (Nacionalinėje dailės galerijoje) Anouk De Clercq ir Rebecca Jane Arthur aptars menininkų filmų, atsiduriančių kino ir vizualiųjų menų sankirtoje, kūrimo bei filmų platinimo ypatumus. Nemokamos paskaitos organizuojamos kartu su „Kūrybiškos Europos“ MEDIA biuru Lietuvoje.

Emilija Škarnulytė
TKKF archyvas

Penktadienį, gruodžio 8 dieną Kauno menininkų namuose vyksiančiame specialiame renginyje Anouk De Clercq ir Emilija Škarnulytė surengs bendrą filmų seansą ir pakvies į pokalbį apie savo kūrybines praktikas. Idėja pakviesti jas kūrybiniam pokalbiui kilo įžvelgus netiesioginių paralelių ne vien gvildenant jųdviejų kūryboje atpažįstamas temas, bet ir mąstant apie jųdviejų laikyseną meno ir kino sričių kontekste. Abiem menininkėms rūpi regimybės bei neregimybės temos, supančio pasaulio suvokimas mikroskopiniu bei makroskopiniu lygmenimis.

Tarptautinis Kauno kino festivalis buvo pirmasis, Lietuvoje surengęs Emilijos Škarnulytės kūrybos retrospektyvą. Šįsyk menininkė grįžta pristatyti naujausiojo savo darbo, kurio premjera įvyko Jungtinės Karalystės Berviko kino ir medijų meno festivalyje – filmo „Sirenomelija“.

Kadras iš filmo „Donna Haraway: pasakojimai vardan žemiškojo išlikimo“
TKKF archyvas

Gruodžio 4 dieną, 19 val. Kauno menininkų namuose taipogi vyks nemokama filmo Fabrizio Terranovos filmo „Donna Haraway: pasakojimai vardan žemiškojo išlikimo“ peržiūra bei diskusija, kviesianti pasinerti į šios Lietuvoje dar mažai žinomos filosofės kūrybą. Donna Haraway – vienas ryškiausių pastarojo amžiaus feminizmo balsų, radikali akademikė ir mokslinės fantastikos entuziastė, siekianti nutiesti tiltą tarp mokslo ir fikcijos. Haraway išgarsėjo devintajame dešimtmetyje, rašydama darbus, metusius iššūkį tuo metu vyravusioms lyties, tapatybės ir technologijos tendencijoms. Bene žinomiausias teoretikės veikalas – 1984 metais išleistas „Kiborgų manifestas“ („A Cyborg Manifesto“) – iki šiol žavi savo nemažėjančiu radikalumu.

Renginius finansuoja „Iniciatyvos Kaunui”, Flandrijos vyriausybė, „Kūrybiškos Europos“ MEDIA biuras Lietuvoje.

Kaune kino festivalio renginiai ir filmų seansai  vyks iki gruodžio 13 d. „Romuvos“ laikinojoje kino centro salėje, KTU Kultūros ir renginių  centre, Kauno menininkų namuose bei M. K. Čiurlionio dailės muziejuje. Vilniuje festivalis viešės gruodžio 7–13 d. kino teatre „Pasaka“. Panevėžyje festivalis gruodžio 15–17 d. vyks kino teatre „Garsas“. Visa festivalio programa –www.kinofestivalis.lt.

Jau šį vakarą LRT TELEVIZIJOS dokumentinėje apybraižoje „Gimę tą pačią dieną“ gyvenimo istoriją pasakos žinoma aktorė bei vertėja Gabija Jaraminaitė. Ji dalysis dar niekur negirdėtomis istorijomis apie savo dėdę Vytautą Kernagį bei atviraus apie kažkada staiga pasikeitusius gyvenimo siekius: „Aš pradėjau lauktis dukters ir pati nusprendžiau, kad nevaidinsiu. Tiesiog norėjau būti mama.“

Gabija Jaraminaitė gimė 1972-ųjų gegužės 5 dieną Vilniuje ir augo didelėje šeimoje: „Aš užaugau namuose, kuriuose gyveno mano prosenelė, mano seneliai, mano mamos šeima ir mano mamos brolio Vyto šeima“, – savo istoriją pasakojo G. Jaraminaitė. „Sidabrinių gervių“ laureatė su šypsena veide prisimena vaikystę, kuomet dienas leisdavo su dėde, žinomu Lietuvos dainininku, Vytautu Kernagiu: „Kartais mes su juo padainuodavom, bet tai būdavo labai kartais. O šiaip aš labai mėgdavau dainuot ir jį tai labai erzindavo, – juokėsi G. Jaraminaitė. – Jisai sakydavo: „Gabute, aš tavęs labai prašau, nedainuok…“ Jisai norėdavo, matyt, gamtos pasiklausyt, tylos vakaro, miško, o čia sėdi kažkokia mažė ir visą laiką dainuoja.“

Tą pačią dieną kaip G. Jaraminaitė gimė ir architektas Marius Torrau. Dar dabar su baime jis prisimena savo paauglystės dienas, mat tuomet vaikinui pirmą kartą teko susidurti su bendraamžiais, kurie sprendė problemas kumščiais: „Patekęs į tokią gana agresyvią ir visiškai kitokią aplinką, kaip tas vėžlys – užsidarai į kiautą“, – prisiminimais dalijosi architektas. „Tai va pirmieji mano tie paauglystės metai tokie pakankamai „šlamštini“ buvo“, – dabar jau su šypsena kalbėjo M. Torrau.

1972-aisiais gegužės 5-ąją taip pat gimė verslininkė Vita Markevičiūtė. Moteris prisimena, jog tiek paauglystėje, tiek studijų laikais jai nuolat trūko veiksmo ir adrenalino, tad jau nuo pirmo kurso V. Markevičiūtė pradėjo keliones po Europą autostopu: „Mes daug negalvojom, ir kartais tai padeda priimti sprendimą greičiau“, – pasakojo verslininkė. „Lenkijoje buvo toksai vienas, kuris pavežė, nuo kurio jau bėgau į mišką tiesiog…“ – nuotykiais dalijosi V. Markevičiūtė.

Tuo tarpu Gabija Jaraminaitė neslėpė, jog ne kartą suabejojo savo specialybės pasirinkimu. Pirmoji nežinia užklupo dar stojant į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją: „Po pirmo turo labai pradėjau abejoti savo jėgomis. Staiga mane užpuolė didelės abejonės… Kodėl aš čia dabar visą gyvenimą galvojau, kad aš būsiu aktorė? Kas man taip pasakė?“ – tuomet svarstė G. Jaraminaitė. Tačiau jaunos aktorės karjerą išgelbėjo tuometinės dėstytojos: „Jos pasakė: „Gabija, matom, kad su tavim kažkas atsitiko… Eik susikaupk. Gal tau reikia pusdienio? Palauk, kol praeis kažkiek žmonių, ateik dar kartelį, gerai?“

1972-ųjų gegužės 5-ąją gimusių Gabijos Jaraminaitės, Mariaus Torrau ir Vitos Markevičiūtės istorijas galite išvysti jau šį vakarą, dokumentinėse apybraižose „Gimę tą pačią dieną“ 19:30 per LRT TELEVIZIJĄ.

Vyto Ruginis
Filmo „Stebuklas“ filmavimas. nuotr. aut. Lora Musheva

Bernardo vaidmuo atrodo sukurtas būtent aktoriui Vyto Ruginiui – Amerikos lietuvis grįžta į tėvų žemę, skiriasi tik kelionės tikslas. Bernardas tikėjosi atrasiąs stebuklą. O kas laukė Vyto?

– Kaip saulėtąją Kaliforniją iškeitėte į kiaulių draugiją?

– Prie to prisidėjo nemažai žmonių ir „Facebook“ kontaktų. Gavęs scenarijų, perskaičiau jį tą patį vakarą. Man labai patiko filmo rimta, bet kartu juokinga istorija ir išvystyti personažai. Galiausiai „Skype“ konferencijoje su filmo režisiere ir scenarijaus autore Egle Vertelyte ir prodiuseriu Luku Trimoniu aš skaičiau tekstą lietuviškai. Režisierė vėliau sakė, kad jau nuo pirmų mano žodžių nušvito – būtent tokio natūralaus akcento ji ir ieškojo. Eglė su Luku atrodė patenkinti, o aš buvau patenkintas, kad jiems patiko. Be to, man buvo smalsu, juk niekada nebuvau buvęs Lietuvoje. Kaip filme Bernardas keliauja į Lietuvą, taip panašiai buvo ir man – grįžau į vietą, iš kurios išvyko mano tėvai. Tai šiaip sau nevyksta.

– Ką žinojote apie 1992-uosius metus?

– Iš laikraščių žinojau, kad 1990 metais Lietuva paskelbė paliekanti Sovietų Sąjungą ir atkurianti nepriklausomybę, tačiau Rusija tai pripažino tik 1991 metais. Tuoj po to pasigirdo įvairių istorijų apie tai, kad lietuviai nori atgauti žemes ir kitą turtą, kažkada priklausiusį jų tėvams ar seneliams. Mano tėtis sakė, kad pereinamasis laikotarpis nebus lengvas ir kad sunkiausia bus vyresnės kartos žmonėms. Jis buvo teisus – įsitikinau tuo su filmavimo komanda važinėdamas po mažesnius Lietuvos miestelius. 

– Turbūt turėjote savų istorijų apie Lietuvą, ne tik iš spaudos puslapių?

– Daugiausia pasakodavo mano tėtis. Kai buvau 12 metų, mamai diagnozavo smegenų auglį. Kitus ketverius metus visas mano pasaulis sukosi apie operacijas ir vaistus, o kai mama mus paliko, Lietuva ir lietuviškumas tikrai nebuvo prioritetų sąraše. Man reikėjo išmokti gyventi be mamos, o tėčiui auginti tris sūnus svetimoje šalyje. Tiesiog nebuvo kada galvoti apie praeitį. Tad atsimenu tik, kokia tai graži šalis ir kokia didelė buvo tėvo šeima. Mičigane yra Union Pier, kur daug lietuvių leidžia vasaras. Tėtis sakydavo, kad Union Pier smėlio kopos ir medžiai primena jam Lietuvos paplūdimius ir miškus.

– Ar svarbu grįžti prie savo šaknų?

– Tai priklauso nuo žmogaus. Aš gimiau Volverhamptone, Anglijoje, o ketverių metų jau stovėjau laivo, keliaujančio į Niujorką, denyje. Mano tėvai keliavo ieškoti laimės. Kaip suprantu, močiutė iš tėčio pusės pasakė, kad jis turi palikti Lietuvą. Tėtis tuo metu nebuvo vedęs ir neturėjo šeimos, tad geriausia jam buvo išvykti, nes nepriklausomos Lietuvos ateitis kybojo ant plauko. Iš pradžių Anglija, tada Amerika. Lankiau lietuvių šokių būrelį, lietuvių kalbos pamokas, leisdavau laiką stovyklose. Viskas buvo puiku. Tačiau tuomet susirgo ir mirė mama. Turėjau išsiaiškinti, ką noriu daryti ir kuo noriu būti. Geriausias būdas atrodė maištauti ir bėgti nuo savo praeities. Bėgdamas užšokau ant aktorystės ir susitelkiau į ją.

– Kuo skyrėsi jūsų kaip aktoriaus darbas Holivude ir Lietuvoje?

– JAV sukūriau daugiau nei šimtą įvairiausių vaidmenų, nuo KGB agento iki vampyro. Dirbau daugelyje filmų ir televizijos serialų, kuriems pasibaigus kiekvienas pasuka skirtingais keliais ir nepalaiko ryšių.

O Lietuvoje visa prie filmo dirbusi komanda labai sulipo: kartu valgydavome, linksmindavomės, leisdavome laisvalaikį. Tapome šeima. „Stebuklas“ buvo visiškai išskirtinė patirtis, nežinau, ar įmanoma žodžiais apibūdinti tai, kaip mane sutiko šie kūrybingi ir profesionalūs žmonės. Tokia galimybė pasitaiko tik kartą gyvenime – galėjau daryti tai, kas man patinka labiausiai. Ir galėjau tai daryti Lietuvoje.

Vyto Ruginis.
Kadras iš filmo „Stebuklas“, IN SCRIPT nuotrauka

– Bernardas su savimi į Lietuvą pasiima raudoną Kadilaką – it mažas berniukas meškiuką, kad kai bus liūdna, galėtų prisiglausti?
– Meškiukas – meilės ir švelnumo poreikis, o Kadilakas – pompastiškas Bernardo statuso, nuosavybės simbolis, kapitalizmo išraiška. Tai jo ego, jo stiprybė. Amerikietis nori atrodyti didesnis, geresnis ir įtakingesnis, nei yra iš tikrųjų. Be to, atvyksta į Lietuvą kupinas didžiulių vilčių. Tiesa, jis gana vienišas, tačiau šiaip nėra labai sudėtingas personažas. Užtat Irena – yra. Ją labai gražiai ir meistriškai suvaidino Eglė Mikulionytė.

– Apie jūsų kūrybinį tandemą su Egle Mikulionyte jau sklando legendos…
– Ji apskritai viena geriausių aktorių, su kuriais teko kada nors dirbti. Tiesiog fenomenali. Mano vaidmuo, Bernardas, suka naratyvą, bet jis nėra pagrindinis veikėjas. Tai Irenos istorija. Eglė dirbo itin sunkiai ir daug, nuolat galvojo apie savo vaidmenį. Ir su ja labai jauku ir gera dirbti. Ji protinga, jautri, linksma, dosni, atvira idėjoms, kūrybinga, išradinga, žaisminga, sumani ir atkakliai ieškanti tiesos. Mums labai smagu dirbti kartu, ir manau, filmas parodo mūsų tvirtą ryšį.

Paskutinį kartą su Egle matėmės Toronto filmų festivalyje. Nuo filmavimų buvo praėję daug laiko, bet kai susitikome, atrodė, kad atsisveikinome tik vakar.

– Kaip susidraugaujate su scenarijumi?
– Visų pirma, scenarijus turi tiesiog patikti. Tada ieškau panašių patirčių savo gyvenime ir mėginu jas perkelti į vaidmenį. Sunku pasakyti, kokią įtaką galutiniam rezultatui gali padaryti aktorius. Kai jau baigei vaidinti, esi režisieriaus ir montažo režisieriaus rankose. Norėčiau būti šalia, kai filmas montuojamas. Manau, kad ir dauguma aktorių. Ir būtent todėl jie mūsų neįsileidžia (šypteli). 

– Kokie įspūdžiai iš filmavimo – kas linksmo, liūdno ar įsimintino?
– Na, tai, kad aš nekalbu lietuviškai, iš pradžių buvo šiokia tokia problema (šypteli). Bet labai greitai kalbos jausmas sugrįžo – negaliu sakyti, kad filosofuoju laisvai, tačiau esmę pagaunu.

Žinoma, kiaulių ferma buvo tikras atradimas. Kvapas – tiesiog nepakartojamas: jis įsigerdavo į rūbus ir net odą. Todėl į filmavimo aikštelę niekada neidavau su savo drabužiais, bet smarvės atsikratyti galėdavau tik daug laiko praleidęs duše.

Kai tik atvykau ir pradėjome filmuoti, jaučiausi kaip zoologijos sodo eksponatas. Pasirodydavau aikštelėje, ir dalis komandos spoksodavo į mane, tarsi mėgintų suprasti, kas aš toks ir ką čia veikiu. Tas ateivis – amerikietis aktorius. Ateidavau šeštą ryto, tada Rasa, antroji režisierės asistentė, dėbtelėdavo į mane ir paklausdavo, kas negerai? O aš atsakydavau, kad dabar šešios ryto, šalta ir mes dirbame kiaulidėje, taigi viskas tiesiog fainai. Jei nebūčiau šypsojęsis, Rasa tikrai būtų pagalvojusi, kad mano pasaulis byra į gabalus.

– Ar jūsų pasaulio šiek tiek nesudrebino netikėtai atsiradę giminaičiai?

– Viskas įvyko anksti ryte, apie pusę septynių – jie mane susirado paskambinę Eglei Mikulionytei. Taip sužinojau, kad turiu pusseserę Ireną.

Vieną savaitgalį išvažiavau jos aplankyti. Pažintis nebuvo lengva, nes mano lietuvių kalba gana ribota, o Irena, mano pusseserė, ir jos vyras Pranas nekalbėjo angliškai. Irena išsitraukė nuotraukas. Savo motinos, mano tėvo sesers, Rozalijos. Irena buvo mano pirmoji pusseserė. Jie kilo iš labai didelės šeimos. Mano tėvas turėjo 8 brolius ir seseris. Pažiūrėjęs į visas nuotraukas, buvau priblokštas. Tai didžiulė istorija, kurios pastaruosius 61 metus žinojau tik mažą dalį.

Vyto Ruginis.
Filmo „Stebuklas“ filmavimas. nuotr. aut. Matas Astrauskas

– Minėjote, kad labiausiai įsiminė maistu išreiškiama meilė?

– Susitikę su giminėmis daugiausia laiko mes valgėme. Kai įžengiau į restoraną, pamačiau dar 12 laukiančių susipažinimo su manimi žmonių. Mūsų jau laukė ilgas stalas paruoštas puotai, jį puošė visokiausi šalti užkandžiai, salotos ir kiti skanėstai. Visu tuo maistu ant stalo galima būtų pamaitinti 40 žmonių, o dar net nebuvo patiekti karšti patiekalai. Prisistatymai buvo greiti ir įsiutę. Vienas po kito. Vienas po kito, intensyviai, žodingai ir emocionaliai. Buvau apstulbęs. Dar 3 pirmosios kartos giminaičiai: dvi Irenos seserys Zita ir Roma ir, pagaliau, Algirdas, mano tėvo brolio Vincento sūnus. Ir viskas – 4 pirmosios eilės giminaičiai, apie kuriuos nieko nežinojau. Jie man įteikė tradicinę Lietuvos tautinę juostą.

Ir štai patiekti karštieji patiekalai. Norėčiau tiksliai nupasakoti, kas ten buvo, bet viskas, ką prisimenu – tai kai tik suvalgydavau kąsnį, kažkas vis krovė maistą man į lėkštę. Mes kelias valandas valgėme, kalbėjomės ir kėlėme tostus. Žmonės man pasakojo apie savo gyvenimus, kaip pasikeitė Mažeikiai ir, kad aš esu paprastas žmogus („paprastas žmogus, Vytai“). Manau, kad jie nebuvo tikri, ar nebūsiu kitoks nei jie. Galbūt galvojo, kad esu kažkoks pasikėlęs Holivudo aktorius.

Gražūs, be galo svetingi, viską atiduodantys žmonės. Dosnūs laiko ir emocijų. Susitikimas su gimine leido man pajusti ryšį su istorija. Mes labai skirtingi, tačiau tai netrukdė pažinti vieniems kitus. Mūsų tolimi pasauliai darniai susijungė po Irenos ir Prano stogu.
 
– Kodėl eitumėte į „Stebuklą“ kaip žiūrovas?
– Dėl unikalios istorijos. Dėl puikių aktorių: Eglės Mikulionytės, Andriaus Bialobžeskio, Danielio Olbrychskio. Istorija įdomi, nes ji ne tik apie moterį ir jos kančias permainų laikais, tai ir istorinis žvilgsnis. Eičiau ir dėl režisierės Eglės Vertelytės. Jos puikus darbas yra vertas būti pamatytas ir įvertintas. Tikiuosi, kad ir Lietuva, ir visas pasaulis pamatys daugiau Eglės Vertelytės darbų. „Stebuklas“ juokingas, rimtas, absurdiškas, desperatiškas, viltingas, kartu provokuojantis ir labai žmogiškas. Ir jo labai stipri komanda – iš Lietuvos, Lenkijos ir Bulgarijos. Bendros pastangos davė puikų rezultatą.

Nekantrauju kurti tęsinį. Režisierė dar nežino, bet aš jau matau, kaip Irena pasirodo Santa Monikoje su lagaminu rankose ir pasibeldžia į Bernardo duris… (viltingai susimąsto)

Straipsnio autorė: Rimantė Gasparaitienė

Kadras iš filmo „24 valandos gyventi“
„CLINIC 212“ archyvas

Negailestingo žudiko lenktynės su dar negailestingesniu laiku.  Būtent taip vienu sakiniu apibūdinamas jau šį savaitgalį, gruodžio 8 dieną, į kino teatrus atkeliaujantis veiksmo trileris, kurio pagrindine žvaigžde kūrėjai pasirinko net 4 kartus į „Oskaro“ statulėlę pretendavusį Ethaną Hawke’ą. Jis sako, kad tai – vienas iš tų vaidmenų, kuriuos atlikti svajojo nuo pat karjeros pradžios.

„Blogiukų vaidmenų man jau pakaks, nors daug kas sako, kad prie mano veido labiausiai tinka būtent toks įvaizdis. Šįkart mano herojus – geras, bet blogus darbus daryti priverstas vyrukas.  Neslėpsiu – teko gerokai paprakaituoti ir pademonstruoti kovinius sugebėjimus.  Be to, man labai patinka, kad filme yra ir fantastinių elementų. Pats faktas, kad esu mokslininkų prikeliamas iš numirusių jau verčia suklusti ir nusipirkti bilietą į kino teatrą“, – sako aktorius.

Juostoje jis tampa ilgamečiu CŽV agentu, kuris priima pelningesnio darbo pasiūlymą ir tampa privačios kompanijos „Raudonasis kalnas“ samdiniu – gerai apmokamu smogiku. Vykdydamas šaltakraujiškus ir žiaurius viršininkų įsakymus, vyras praranda moralę, šeimą ir, galų gale, gyvenimą. Tiesiogine prasme.

Pietų Afrikoje bandydamas likviduoti „Raudonajam kalnui“ pavojingą liudininką, Trevisas žūsta. Tačiau ši misija – pernelyg svarbi, kad vyras būtų paliktas ilsėtis ramybėje. Slaptoje „Raudonojo kalno“ bandymų laboratorijoje Trevisas atgaivinamas ir priverčiamas užbaigti darbą. Tam jam duodamos 24 valandos: praėjus lygiai parai, vyro kūne įmontuotas saugiklis nužudys Trevisą galutinai.

Tiesiogine prasme gavęs antrą gyvenimo šansą, kamuojamas žuvusių sūnaus ir žmonos fantomų bei prabudusios sąžinės, Trevisas nusprendžia nepaklusti darbdaviui ir paskutinį kartą gyvenime pasielgti taip, kaip reikalauja teisingumas. Kartu su Pietų Afrikoje veikiančia CŽV agente vyras imasi saugoti svarbųjį liudininką, kad šis galėtų papasakoti apie brutalius „Raudonojo kalno“ nusikaltimus. Persiutęs kompanijos savininkas prisiekia nužudyti Trevisą, nelaukdamas, kol šiam pasibaigs duotos 24 valandos.

„Šis veiksmo trileris yra atspindys to, kas, neabejoju, jau greitu metu taps realybe ne tik filmavimo aikštelėje. Laiko klausimas, kada mokslininkai ims iš mirusiųjų prikelinėti žmones ir su jais daryti stebuklus. O kol kas džiaugiuosi, kad kinas yra ta vieta, kur susitinka išradingi ir lakią vaizduotė turintys žmonės – būtent taip ir gimsta filmai, tampantys legendomis“, – sako trilerio režisierius Brianas Smrz.

Žiaurus, negailestingas ir įtampos kupinas trileris „24 valandos gyventi“ Lietuvoje pradedamas rodyti gruodžio 8 dieną.

Filmo anonsas: 

Kadras iš „Šunų sala“ anonso
Šaltinis: youtube.com

Pirmą kartą Berlinalės istorijoje festivalio atidarymui pasirinkta animacinė juosta. 68‑ąjį Tarptautinį Berlyno kino festivalį atidarys naujasis Weso Andersono animacinis filmas „Šunų sala“ (Isle of Dogs, 2018).

Filmo veiksmas nukels į netolimą Japonijos ateitį, kur 12 metų berniukas ieškos dingusio šuns. Atskirus animacinio filmo personažus įgarsino Bryanas Cranstonas, Edwardas Nortonas, Tilda Swinton ir kiti žinomi aktoriai. Pasak festivalio direktoriaus Dieterio Kosslicko, naujasis Weso Andesono filmas neabejotinai pavergs žiūrovų širdis.

Weso Andesono filmas atidaro Berlyno kino festivalį nebe pirmą kartą. 2014 metais Berlinalę buvo atidaręs kitas režisieriaus darbas – „Viešbutis „Didysis Budapeštas“ (The Grand Budapest Hotel). Ši juosta buvo apdovanota Didžiuoju žiuri prizu. Režisieriaus filmai į konkursinę festivalio programą buvo patekę dar du kartus: „Tenenbaumų šeima“ (The Royal Tenenbaums, 2001) ir „Gyvenimas po vandeniu“ (The Life Aquatic with Steve Zissou, 2004).

Pasaulinė filmo premjera „Berlinale Palast“ įvyks 2018 m. vasario 15 dieną.

Filmo anonsas:

Kadras iš filmo „Įsakymai“
TKKF archyvas

Jubiliejinis 10-asis Tarptautinis Kauno kino festivalis tęsia lietuviškų šaknų turinčių asmenybių iš viso pasaulio liniją. Į susitikimą gruodžio 5 d., 19:30, Kauno kino centro „Romuva“ laikinojoje salėje kviečia lietuvių kilmės amerikiečių kino režisierius ir lektorius Andrew Stasiulis, festivalyje pristatantis savo debiutinį pilno metražo filmą „Įsakymai“, provokuojančią ir netradicinę karinę dramą apie konfliktus vykstančius už karo lauko ribų. Gruodžio 9 d., 13 val. Kauno Žemųjų Šančių kareivinėse (A. Juozapavičiaus pr. 31G) režisierius taipogi ves paskaitą „Karas ir medijos: mūšio vaizdinio fenomenas“.

Filmas „Įsakymai“ seka bevardį kareivį, žygiuojantį be įsakymų ir apsuptą beveidžių priešų, patenkantį į spąstus Amerikos niekieno žemėje. Pasišalinęs iš savo karinio būrio, karys klajoja gatvėmis, neatpažįstamomis dėl mūšių, kurių jis neprisimena… Savo betikslės odisėjos metu jis sutinka sūnus be tėvų, pamokslininkus be pamokslų bei karininkus be žinių, pasiklydusius teroro persmelktuose Amerikos priemiesčiuose. Andrew Stasiulio debiutas – tai filmas apie šiuolaikinius karo filmus, žvelgiantis ne tik į kiekvieną visuomeninio bei asmeninio gyvenimo aspektą įsismelkusį karą su terorizmu, bet ir į tai, kaip televizijos serialai bei filmai perteikia šį reiškinį.

Andrew Stasiulis
TKKF archyvas

Stasiulio kūrybinis kelias buvo paženklintas netradicinio kino už Holivudo ribų paieškomis. „Visada sakau savo studentams – pažiūrėkite, ką rodo kino festivaliai visame pasaulyje, ir suprasite, koks įdomus ir netikėtas gali būti kinas“, – teigia režisierius – „Mane domina filmai už tradicinės Holivudo meilės istorijos ribų. Kinas – tai ne tik priemonė kažkam užsidirbti milijoną dolerių, bet kartu pasakyti kažką reikšmingo ir užmegzti ryšį su žmonėmis.“

„Įsakymai“ buvo bandymas pritaikyti garsiojo prancūzų rašytojo Alain‘o Robbe-Grillet knygą „Labirinte“ („Dans le labyrinthe“) ekranui: Robbe-Grillet darbai režisierių domino nuo pat paauglystės, ypač jo bendras kūrinys su Alain‘u Resnais „Paskutiniai metai Marienbade“. Anot Stasiulio, ši istorija – tai šiuolaikinės, rugsėjo 11-osios žaizdas tebesigydančios Amerikos paveikslas: „Pamažu supratau, kad turiu išversti šią istoriją rugsėjo 11-osios paveiktai Amerikai ir kalbėti apie visus savo draugus, išėjusius į karą. Kai kurie niekada negrįžo, o grįžusieji – tarsi vaiduokliai, buvusių žmonių šešėliai. Būtent ši transformacija yra istorija, kurią norėjau papasakoti“, – sakė režisierius.   

Paskaitoje „Karas ir medijos: mūšio vaizdinio fenomenas“ režisierius analizuos kompiuterinių žaidimų, žiniasklaidos ir kino rolę formuojant mūsų nuomonę apie karinius konfliktus, nepaisant to, ar ji teigiama ar neigiama. Tyrinėdamas įvairias medijas, Stasiulis kviečia kartu praskleisti mūšio lauko pinkles, skiriančias tikrą kariavimą ir jo virtualias reprezentacijas. Anot režisieriaus, karas – tai suvokimas, ideologija, mūsų mintys ir mūsų jausmai. Mes gyvename prieštaringuose laikuose: viena vertus, esame skatinami įtarti vienas kitą ir gyventi baimėje dėl nežinomybės, kita vertus mums prižadami mus išgelbėsiantys superherojai. Tai – naujoji norma.

Kadras iš filmo „Įsakymai“
TKKF archyvas

Viešnagė Tarptautiniame Kauno kino festivalyje – pirmasis savo lietuviška kilme itin besididžiuojančio kino kūrėjo vizitas į Lietuvą: „Užaugęs gyvoje ir išdidžioje lietuvių bendruomenėje Čikagoje aš itin didžiuojuosi savo lietuviška kilme. Mes turime savąsias tradicijas ir ritualus. Mano sesuo itin džiaugiasi, išmokusi gamintį kugelį – jis yra fantastiškas! Tad ši kelionė – tai ilgai lauktas grįžimas namo. Labai džiaugiuosi, galėdamas su publika ir savo tauta pasidalinti sau itin brangiu filmu.“

„Įsakymai“ taip pat bus rodomi KTU Kultūros ir renginių centre gruodžio 9 d., 16 val.  Savo žiūrovams, ieškantiems netradicinio žvilgsnio į karinius konfliktus, Kauno kino festivalis taip pat siūlo dvi ypatingas istorijas apie konfliktą, migraciją ir meilę: „Grubi pirštų atspaudų sunaikinimo istorija“ ir „Aminos profilis“.

„Grubi pirštų atspaudų sunaikinimo istorija“ – tai vaizdo esė apie odos ir informacijos rinkimo sankirtą EURODAC, Europos prieglobsčio Daktiloskopijos duomenų bazėje (European Asylum Dactiloscopy Database). Šioje bazėje renkami ir naikinami pirštų atspaudai, čia cirkuliuoja informacija, nulemsianti, kieno prieglobsčio prašymai bus priimti, o kieno – atmesti. Kino režisierės, menininkės ir akademikės Ayeshos Hameed filmas – tai žvilgsnis į skirtingas atspaudų ir kūnų, kuriems tie atspaudai priklauso, trajektorijas.

Kadras iš filmo „Įsakymai“
TKKF archyvas

Kanadietės kino režisierės Sophie Deraspe dokumentinis filmas „Aminos profilis“ – tarp Sirijos ir Monrealio užgimusi neeilinė meilės istorija. Kanadietė Sandra Bagaria 2011 metais, Arabų pavasario metu, aptikusi Aminos Arraf asmeninį tinklaraštį „Lesbietė mergina Damaske“, išsyk susižavėjo kerinčia šių tekstų autore. Tačiau jų virtualios meilės istorija greitai pakvimpa detektyvu, Sandrai kylant vis daugiau klausimų apie mįslingąją Aminos personą. Romantiškai istorijai pamažu virstant neįtikėtinu trileriu, į šią painiavą įsivelia JAV slaptosios tarnybos, didieji žurnalistikos portalai ir nesuskaičiuojamas būrys Sirijos revoliucijos rėmėjų. „Aminos profilis“ – tai neeilinis žvilgsnis į Arabų pavasarį ir šiuolaikinę virtualią komunikaciją, tyrinėjantis virtualaus pasitikėjimo ribas.  

Paskutinė galimybė išvysti šias neeilines istorijas Kaune – gruodžio 6 d., 20:20, kino centro „Romuva“ laikinojoje salėje.

Kaune kino festivalio renginiai ir filmų seansai  vyks iki gruodžio 13 d. „Romuvos“ laikinojoje kino centro salėje, KTU Kultūros ir renginių  centre, Kauno menininkų namuose bei M. K. Čiurlionio dailės muziejuje. Vilniuje festivalis viešės gruodžio 7–13 d. kino teatre „Pasaka“. Panevėžyje festivalis gruodžio 15-17 d. vyks kino teatre „Garsas“. Visa festivalio programa – www.kinofestivalis.lt.

Projektą finansuoja „Iniciatyvos Kaunui“, Kanados vyriausybė.

Nuotrauka iš konferencijos „Lietuvos kino ateitis globalioje rinkoje“
„Vilniaus kino klasterio“ archyvas

Seimo Europos reikalų komiteto posėdžių salėje įvyko asociacijos „Vilniaus kino klasteris“, vienijančios daugiausiai Lietuvos kino sektoriaus įmonių, organizuota metinė kino industrijos konferencija „Lietuvos kino ateitis globalioje rinkoje“. Jos tikslas – pažvelgti į šiandieninę kino industriją bei jos pasiekimus, išdiskutuoti valstybės sukurtas sąlygas kino industrijai konkuruoti tarptautiniu mastu ir aptarti kino industrijos žinomumą gerinančias bei ekonominį augimą skatinančias galimybes. Pagrindiniai konferencijos partneriai – Lietuvos kino centras ir Lietuvos pramonininkų konfederacija.

„Kinas išskiriamas kaip viena iš didžiausią potencialą generuoti reikšmingą ekonominę naudą galinčių kūrybinių industrijų sričių Lietuvoje, todėl jis yra ne vien tik Kultūros, nors tradiciškai priskiriamas jai, bet ir kitų ministerijų – Ūkio, Finansų, Krašto apsaugos, Užsienio reikalų, Švietimo ir mokslo – interesų lauko dalis ir mes matome nemažai galimybių, kaip galėtume bendradarbiauti su šiomis institucijomis. Tad ir konferencijoje į Lietuvos kiną bei jo ateitį pažiūrėjome kompleksiškai, kaip į bendros Lietuvos ekonomikos sudėtinę dalį, sukuriančią ženklią pridėtinę vertę“, – teigia konferencijos organizatorius, asociacijos „Vilniaus kino klasteris“ valdybos pirmininkas Kęstutis Drazdauskas.

Kino svarbą šiuolaikiniame pasaulyje įvertino ir LR Seimo Pirmininkas Viktoras Pranckietis, teigdamas, kad „kinas turi didžiulę reikšmę formuojant žmones, skatinant patriotizmą. Mes turime žinoti savo istoriją, savo šaknis ir tuo pagrindu kurti mūsų naująją visuomenę. Be to, menas ir verslas gali ir turi eiti drauge, o pasiekimai gali būti dvejopi: vienas – komercinis sėkmingumas ir antras – laimėjimai tarptautiniuose festivaliuose, tarptautinis pripažinimas, o kartu ir Lietuvos pripažinimas, jos žinomumo didinimas. Mes turime kurti lietuviško kino ateitį ir valstybė už visa tai taip pat yra atsakinga“, –  kalbėjo V. Pranckietis.

Nuotrauka iš konferencijos „Lietuvos kino ateitis globalioje rinkoje“
„Vilniaus kino klasterio“ archyvas

Ekspertinėje konferencijoje dalyvavo politikai ir ekspertai – LR Seimo Pirmininkas Viktoras Pranckietis, LR Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininko pavaduotojas Algirdas Butkevičius, LR Seimo Kultūros komiteto narys Vytautas Kernagis, LR finansų ministerijos viceministrė Daiva Brasiūnaitė, LR kultūros viceministrė Gintautė Žemaitytė ir kt.

Audiovizualinę industriją atstovavo politikos formuotojai, vizionieriai, inovatoriai – Vilniaus kino klasterio valdybos pirmininkas K. Drazdauskas, Lietuvos kino centro direktorius Rolandas Kvietkauskas, Kūrybinių industrijų finansavimo konsultacinės kompanijos „Peacefulfish“ įkūrėjas Thierry Baujard, tarptautinių organizacijų „Europa Distribution“ ir CICAE valdybų narė Greta Akcijonaitė, operatorius, režisierius, LMTA dėstytojas Ramūnas Greičius, UAB „TV Play“ direktorius, prodiuseris Laurynas Šeškus, Audiovizualinių kūrinių autorių teisių asociacijos AVAKA direktorius Darius Vaitiekūnas ir kt.

Tarp įvairių konferencijos klausimų buvo paliestos kino industrijai svarbiausios problemos – Lietuvos kino industrijos žinomumo ir ekonominių rezultatų gerinimas, nauji filmų finansavimo būdai ir šaltiniai, pelno mokesčio lengvatos poveikis bei būtinybė ją pratęsti, infrastruktūros kino rodymui išplėtimas, Lietuvos kino industrijos specialistų ruošimas, jų kvalifikacijos gerinimas.

Nuotrauka iš konferencijos „Lietuvos kino ateitis globalioje rinkoje“
„Vilniaus kino klasterio“ archyvas

Įvertinant dabartinę kino industrijos padėtį buvo atkreiptas dėmesys į tai, kad ji per pastaruosius 15 metų išaugo kelioliką kartų ir jei prieš tai buvusios galimybės leisdavo sukurti 1-2 filmus per tris metus, tai dabar yra sukuriama apie 15 vaidybinių ilgametražių filmų per vienerius metus. Nepaisant to, išlieka žiūrovų pasiekiamumo ir kino sklaidos problema.

Besivystančiai kino industrijai yra itin svarbu, kad kino filmas būtų ne tik pagamintas, bet ir pamatytas. Šiuo metu lietuviški filmai užima apie 20 proc. Lietuvos rinkos, kas yra ganėtinai nemažai, tačiau konferencijos dalyviai teigė norintys šį rezultatą padidinti ir lygiuojasi į tokias šalis kaip Suomija bei Čekija, kuriose nacionaliniai kino filmai sudaro apie 30 procentų šalies rinkos. Tačiau silpnai išvystyta kino sklaidos infrastruktūra Lietuvoje koncentruojasi didmiesčiuose, virš 50% Lietuvos gyventojų neturi galimybės pamatyti lietuviško kino, kurio sukūrimą parėmė valstybė. Be to, kino teatrai nėra suinteresuoti rodyti nacionalinį kiną, ypač, jei filmas ne toks paklausus, kaip Holivudo produkcija. Jei lietuviškas kino filmas per trumpą laiką nesusilaukia pakankamo žiūrovų dėmesio, jis yra išimamas iš repertuaro.

Todėl turėtų būti siekiama sukurti priemones ir finansinius instrumentus kino teatrų plėtrai arba renovacijai regionuose. Taip būtų pagerintas kino filmų pasiekiamumas, kino teatrų lankomumas bei sumažinta regioninė kultūros pasiekiamumo atskirtis. Taip pat labai svarbu sudaryti lietuviškų kino filmų pasiekiamumo sąlygas ir užsienyje gyvenantiems lietuviams. Čia itin padėtų bendradarbiavimas su Užsienio reikalų ministerija ir užsienio valstybių, kuriose gyvena Lietuvos gyventojai, vietos bendruomenėmis, savivaldybėmis, kad būtų sukurtas sistemingas lietuviško kino sklaidos modelis.

Konferencijos metu iškelta ir lietuviškų kino filmų populiarinimo problema. „Turime kurti pasauliniam žiūrovui įdomius filmus, todėl labai norėtųsi, kad atsirastų žanrinis kinas ir žanrų įvairovė – filmų vaikams, lietuviškų detektyvų. Tokiu būdu mes galėtume padidinti potencialių žiūrovų, besidominčių lietuvišku kinu, ratą ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Tai, kad esame lietuviškai kalbanti šalis, nėra nei problema, nei barjeras mūsų kino filmams susilaukti dėmesio tarptautinėje rinkoje“, – teigė K. Drazdauskas, pateikdamas Suomijos, Norvegijos ir Danijos šalių pavyzdžius, kuriose sukurti filmai populiarėja visame pasaulyje, visiškai nepriklausomai nuo tradiciškai problema laikomos mažai kam suprantamos kalbos.

Nuotrauka iš konferencijos „Lietuvos kino ateitis globalioje rinkoje“
„Vilniaus kino klasterio“ archyvas

Viena opiausių išlieka kino finansavimo problema. Šiuo metu valstybinis kino biudžetas Lietuvoje sudaro 4,6 mln. eur. Palyginimui, Latvijoje jis sudaro 10,7 mln. eur, o Estijoje 12,05 mln. eur. Pagal procentinę dalį nuo BVP, Lietuvos kino biudžetas nusileidžia net Gruzijai ir Armėnijai bei rikiuojasi greta Albanijos.

Nuo 2014 metų, kai buvo priimta pelno mokesčio lengvata investicijoms į kino gamybą, Lietuvoje kino gamybos apimtys padidėjo apie 4 kartus, vietinis verslas investavo į kiną virš 6,5 mln. eur, o kino gamybos išlaidos Lietuvoje viršijo 32,5 mln. eur. Lengvatos, galiojančios iki 2018 metų pabaigos, pratęsimas ir lengvatos apimčių išplėtimas garantuotų kino industrijos stabilumą ir dar didesnes užsienio investicijas Lietuvai.

Apie pelno mokesčio lengvatos pratęsimo būtinumą pasisakė ir LR Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininko pavaduotojas Algirdas Butkevičius, kuris dalyvavo pelno mokesčio lengvatos investicijai į kino gamybą priėmime 2014 m.

„Labai džiaugiuosi, kad mokestinė lengvata kinui pasiteisino ir atnešė Lietuvai nemažai tiesioginių ir netiesioginių investicijų, būtina ją pratęsti. Seime bus svarstomas naujas kino įstatymas ir aš tikrai jį palaikysiu, atsižvelgiant į visus konferencijoje paminėtus faktus ir pasiūlymus, kurie naudingi tiek kino industrijai, tiek ir visai valstybei“, – teigė A. Butkevičius.

Minėtas Kino įstatymas, kurį parėmė LR Seimo Kultūros komiteto nariai, Seime bus svarstomas šių metų gruodžio 7 d. Jo priėmimas ženkliai pagerintų kino industrijos padėtį Lietuvoje ir, kartu su pratęsta pelno mokesčio lengvata investicijoms į kino gamybą, padėtų Lietuvai konkuruoti pasaulinėje rinkoje.

Konferencijoje aptarti klausimai ir pasiūlymai įtraukti į rezoliuciją, kuri bus paskelbta artimiausiu metu.

Kadras iš filmo „Būkit laimingi“
Kino centro „Garsas“ archyvas

Lapkričio mėnuo kino centre „Garsas“ pasižymėjo renginių ir kino gerbėjų gausa. Įsitikinta, kad panevėžiečiai labiausiai mėgsta nacionalinį kiną. Didžiulio žiūrovų susidomėjimo sulaukė aktorei Gražinai Balandytei skirta kūrybos retrospektyva, kurios metu dvi dienas iš eilės buvo rodomi filmai „Mano mažytė žmona“ ir „Edeno sodas“, surinkę pilnutėles sales žiūrovų. Apgailestaujant, kad ne visiems užteko vietų, atsiprašome už Jūsų nepateisintus lūkesčius. Iš projektinių lėšų finansuojami nemokami seansai vyksta mažojoje salėje, todėl bilietais, kurie turi 0 vertę, reikia pasirūpinti iš anksto.

Turime gerą žinią,  Kino centro „Garsas“ partneris „Dembavos medelynas“ senjorams dovanoja bilietus į gruodžio 6-9 dienomis vyksiančias kroatų kino dienas. Programoje išvysite komedijas „Naktiniai laivai“, „Sonja ir bulius“, „Būkit laimingi“ ir „Keistuolis“. Renginį atidarys Kroatijos Respublikos ambasados Lietuvoje laikinasis reikalų patikėtinis Krešimir Kedmenec. Seansai vyks mažojoje salėje, bilietų skaičius ribotas. Siekiant užsitikrinti vietą renginyje, kasoje nulinės vertės bilietus pasiimkite kuo anksčiau.

Kadras iš filmo „Legenda apie Kolovratą“
„Garsų pasaulio įrašai“ archyvas

Kino teatruose jau rodomas epinis filmas „Legenda apie Kolovratą“ – didžiulio biudžeto, įspūdingų vaizdo efektų, stebėtinai detalių kostiumų, stulbinančio grimo bei puikios vaidybos pastatymas.

Kino epo „Legenda apie Kolovratą“ muzikinį garso takelį ir visas kompozicijas sukūrė pasaulyje garsios roko grupės „System of a Dawn“ vokalistas Seržas Tankjanas. Tai pirmas tokio pobūdžio muzikanto darbas, kuriuo jis be galo džiaugiasi ir didžiuojasi.  S. Tankjanas įrašinėjant filmui muziką dirbo su simfoniniu orkestru ir choru, gerklinio dainavimo meistrais iš Tuvos, etninės muzikos instrumentalistais. Daugeliu instrumentų įrašuose jis sugrojo pats. O neseniai buvo pristatytas ir oficialus filmo garso takelio vaizdo klipas „Puiki diena numirti“ („A fine day to die“), kuriame sumontuoti filmo kadrai ir medžiaga iš Seržo įrašų Los Andžele bei grupės IOWA vokalistės Katios Ivančikovos įrašų Sankt Peterburge.

Vaizdo efektus jame kūrė studija Main Road Post, dirbusi su hitais „Ieškomas“ (2008), „Stalingradas“ (2013), „Trauka“ (2017). Už triukus filme buvo atsakinga komanda Nomad Stunts, kūrusi kito panašaus filmo „Vikingas“ triukus, o taip pat tokiuose Holivudo filmuose, kaip „47 Roninai“, „Nesunaikinami 2“ ir kt.

Filme „Legenda apie Kolovratą“ vaizduojamas XIII amžius. Viduramžiai, persmelkti krauju ir baime, pelenais paversti miestai ir žemės, užkariautos priešų. Galingajai Aukso Ordai pasipriešinti išdrįsta nedaugelis, apie jos galybę sklando legendos, ir tik vienas karys meta iššūkį…

Dainos „Puiki diena numirti“ vaizdo klipą žiūrėkite čia: www.youtube.com/watch?time_continue=230&v=3-xi-VqgEhk

Filmo anonsas: www.youtube.com/watch?v=PiFu5sNJ4eY&t=2s

Kadras iš filmo „Pradink“
Šaltinis: rottentomatoes.com

Prestižinis britų žurnalas „Sight and Sound“ paskelbė kasmetinį geriausių 2017 metų filmų sąrašą. Sudarant šių metų TOP‘ą buvo atsižvelgta į daugiau negu 180 kino kritikų iš viso pasaulio nuomones. Pirmą kartą į tradicinį žurnalo geriausių metų filmų sąrašą pateko ir televizijos serialas, o paties sąrašo viršūnėje daugeliui netikėtai atsidūrė Jordano Peele filmas „Pradink“.

Kai kurie filmai surinko vienodą balsų skaičių, todėl pateikiamas kiek ilgesnis filmų sąrašas:

1. „Pradink“ (Get Out, rež. Jordan Peele)
2. „Tvin Pyksas“ (Twin Peaks: The Return, rež. Mark Frost, David Lynch)
3. „Vadink mane savo vardu“ (Call Me by Your Name, rež. Luca Guadagnino)
4. „Zama“ (rež. Lucrecia Martel)
5. „Vesternas“ (Western, rež. Valeska Grisebach)
6. „Veidai Kaimai“ (Faces Places, rež. Agnes Varda, JR)
7. „Geras laikas“ (Good Time, rež. Ben ir Josh Safdie)
8. „Nemeilė“ (Loveless, rež. Andrey Zvyagintsev)
9. „Diunkerkas“ (Dunkirk, rež. Christopher Nolan); „Floridos projektas“ (The Florida Project, rež. Sean Baker)
10. „Vaiduoklio istorija“ (A Ghost Story, rež. David Lowery)
11. „120 dūžių per minutę“ (BPM, rež. Robin Campillo); „Ledi Makbet“ (Lady Macbeth, rež. William Oldroyd); „Iš tiesų tavęs niekuomet čia nebuvo“ (You Were Never Really Here, rež. Lynne Ramsay)
12. „Dievo kraštas“ (God’s Own Country, rež. Francis Lee)
13. „Asmeninė pirkėja“ (Personal Shopper, rež. Olivier Assayas); „Vandens forma“ (The Shape Of Water, rež. Guillermo del Toro); „Strong Island“ (rež. Yance Ford)
14. „Aš nesu tavo negras“ (I Am Not Your Negro, rež. Raoul Peck)“; „Lady Bird“ (rež. Greta Gerwig); „Saulės spinduliai“ (Let the Sunshine In, rež. Claire Denis); „Mėnesiena“ (Moonlight, rež. Barry Jenkins); „Motina“ (mother!, rež. Darren Aronofsky); „Mudbound“ (rež. Dee Rees)
15. „Kita vilties pusė“ (The Other Side Of Hope, rež. Aki Kaurismaki); „Tyla“ (Silence, rež. Martin Scorsese)

Kadras iš televizijos serialo „Tvin Pyksas“
„Showtime“ archyvas

Kasmet gruodžio pradžioje prestižiškiausi kino žurnalai skelbia savo geriausių metų filmų sąrašus. Vakar savo sudarytą TOP’ą paskelbė „Sight and Sound“, tuo tarpu šiandien dalinamės „Cahiers du Cinéma“ dešimtuku.

1. „Tvin Pyksas“ (Twin Peaks: The Return, rež. Mark Frost, David Lynch)
2. „Žanetė: Žanos d‘Ark vaikystė“ (Jeannette: The Childhood of Joan of Arc, rež. Bruno Dumont)
3. „Tikros moterys“ ‎(Certain Women, rež. Kelly Reichardt)
4. „Pradink“ (Get Out, rež. Jordan Peele)
5. „Kitą dieną“ (The Day After, rež. Hong Sang-soo)
6. „Meilužis vienai dienai“ (Lover For a Day, rež. Philippe Garrel)
7. „Geras laikas“ (Good Time, rež. Ben ir Josh Safdie)
8. „Skilimas“ (Split, rež. M. Night Shyamalan)
9. „Džeki“ ‎(Jackie, rež. Pablo Larraín)
10. „Ilgas pasivaikščiojimas mūšio lauke“ (Billy Lynn’s Long Halftime Walk, rež. Ang Lee)

Kadras iš filmo „Švytuoklė“
TKKF archyvas

Jau nuo šio ketvirtadienio rinktinius Tarptautinio Kauno kino festivalio filmus vilniečiai kino gurmanai galės pamatyti gruodžio 7–13 dienomis, kino teatre „Pasaka“. Tarp Vilniuje rodomų filmų – istorijos apie meilę, atmintį ir šeimą, jau sulaukusios pripažinimo tarptautiniuose kino festivaliuose. „Kauno kino festivalio viešnagė Vilniuje – itin graži tradicija, ir šiemet norėjosi ją tęsti, – teigia festivalio direktorė Jurga Liutvinskienė, – Vilniaus žiūrovai galės pasimėgauti išties rinktine programa, kurios filmai jau yra viešėję tarptautiniuose Venecijos, Lokarno, Toronto ir kituose prestižiniuose kino festivaliuose.“

Kino seansai sostinėje prasidės Michelio Lipkeso filmu „Keista, bet tikra“, neeiline juodai balta meilės istorija, kuriai papasakoti Lipkesas, ilgametis sinefilas,  pasitelkia itin išlavintą kino kalbą, kupiną klasikinio kino kontekstų bei simbolizmo. Šiandieniniame Meksiko mieste gyvena daugiau negu aštuoni milijonai žmonių; jame gausu šiukšlių ir atliekų. Šių rinkimas – įsimylėjėlių Džonatano ir Jesi, slepiančių savo meilę nuo žiauraus saviškės gaujos lyderio, pragyvenimo šaltinis. Viskas pasikeičia jiems netikėtai radus mirusiojo palaikus su kišenėmis, pilnomis pinigų. Džonatanui ir Jesi planuojant pabėgimą iš negailestingo Meksiko kriminalinio pasaulio, tragedija tampa neišvengiama.

Viena festivalio pažibų – iraniečio režisierius Alirezos Khatami filmas „Užmaršties eilės“, sužavėjusi tiek kauniečius, tiek Tarptautinį Venecijos kino festivalį, kuriame jis susižėrė „Orizzonti“ konkursinės programos geriausio scenarijaus, Tarptautinės kino kritikų federacijos FIPRESCI bei „Interfilm“ apdovanojimus. „Aš buvau jaunas poetas, kuris pasiėmė ne tą knygą iš bibliotekos ir įsimylėjo kiną…“, – sako A. Khatami, į kiną žvelgiantis kaip į būdą kalbėtis be žodžių.  

Kadras iš filmo „Užmaršties eilės“
TKKF archyvas

„Užmaršties  eilės“ – magiškojo realizmo įkvėpta drama, žiūrovus nukelianti į Jorge Luis Borges novelių pasaulį. Senyvas atokaus morgo prižiūrėtojas prisimena viską, išskyrus vardus. Jis prižiūri savo mylimas gėles ir padeda artimiesiems rasti  mirusiuosius. Po gretimame mieste įvykusio protesto policijai šiame morge suslėpus aukas, jam į rankas patenka nežinomos jaunos moters palaikai. Šios moters laidotuvės virsta fantasmagorine odisėja su mistišku duobkasiu, renkančiu mirusiųjų istorijas, sena moterimi, ieškančia prarastos dukters, ir katafalko vairuotoju, persekiojamu praeities šmėklų… Anot režisieriaus A. Khatami, augusio Irano ir Irako karinio konflikto metu, „Užmaršties eilės“ – tai tikrų įvykių įkvėpta istorinės amnezijos, atminties politikos ir užmaršties refleksija, atiduodanti duoklę tiems, kurie kovoja už pamirštųjų atminimą.

Vilniečiai taipogi turės progą išvysti palestinietės režisierės Annemarie Jacir filmą „Pareiga“, gavusį „Don Kichoto“ apdovanojimą Tarptautiniame Lokarno kino festivalyje. „Pareiga“ – tai istorija apie trapų ryšį tarp tėvo ir sūnaus šiuolaikinėje Palestinoje. Šadi, architektas, gyvenantis Romoje, atvyksta į Nazaretą aplankyti savo vienišo senyvo tėvo Abu Šadi ir atšvęsti sesers Amal vestuvių. Pagal vietinę palestiniečių tradiciją, šeimos vyrai turi asmeniškai išdalinti pakvietimus į vestuves kiekvienam svečiui. Tačiau po daugybės metų, praleistų skirtinguose pasaulio kraštuose, tėvui ir sūnui rasti bendrą kalbą yra itin sunku – kardinaliai skiriasi ne tik jų patirtys, bet ir pasaulėvaizdžiai.

Filmo scenarijaus autorė ir režisierė Annemarie Jacir siužetą grindė savo šeimos patirtimis, o pagrindinius vaidmenis atliekantys Mohammad Bakri ir Saleh Bakri – tėvas ir sūnus taip pat ir už ekrano ribų.

Kadras iš filmo „Keršto skonis“
TKKF archyvas

Šeimyninių santykių temą tęsia dominikiečio režisieriaus Nelson Carlo de los Santos Arias filmas „Keršto skonis“, žiūrovus nukeliantis į Dominikos Respubliką. Albertas, karštai tikintis evangelikas, dirbantis sodininku turtingame dvare Santo Domingo, grįžta namo į savo tėvo laidotuves. Išaiškėjus jo tėvo nužudymo aplinkybėms, Alberto šeima tikisi, kad šis seks vietiniu religiniu papročiu ir atkeršys už tėvo mirtį. Tačiau tai nesuderinama su sodininko įsitikinimais ir religija. „Kalbant apie smurtą ir nusikaltimus, yra neįmanoma nekalbėti apie moralę. Savo šalyje bandau klausti: kur prasideda moralė? Kur ji yra? Kas yra tai, su kuo susiduriame kasdien?“, klausia de los Santos Arias. Nufilmuota naudojant 35 mm juostą, „Keršto skonis“ pribloškia savo spalvų bei gamtinio pasaulio – vabzdžių, paukščių, vėjo, jūros – sodrumu.

Romantikos išsiilgusiems kino mėgėjams Kauno kino festivalis siūlo tris neeilinius pasimatymus. Filmuose „Švytuoklė“ ir „Labai romantiška“ netikėtu kampu rodomas bohemiškas menininkų gyvenimas, kupinas vakarėlių, kūrybos ir meilės. Neįtikėtino grožio filme „Švytuoklė“, įkvėptame legendinio Marinos Abramović ir tuometinio jos partnerio Ulay performanso „Nejudamumo energija“, žvelgiama į tai, kas romantiniuose santykiuose lieka nepasakyta. Jauna meninkų pora įsikuria tuščiame lofte ir prie grindų pritvirtina oranžinės spalvos juostą, kuri atskiria dvi erdves: šokių studiją ir skulptūros dirbtuves. Filmo režisierė brazilė Julia Murat žaismingai vaizduoja poros tarpusavio konkurencijos ir intymumo sąveiką, unikaliai pasakodama apie meilę, meninę kūrybą ir savęs pažinimą.

Filmas „Labai romantiška“, kurtas net devynerius metus, tai žaisminga patirčių, prisiminimų ir fantazijos dėlionė, kviečianti žiūrovus į kelionę virš laiko ir erdvės ribų. Berlyne gyvenantys Gustavas ir Melissa, primenantys pačius filmo režisierius Melissą Dullius ir Gustavo Jahn, mėgaujasi šiuo niekada nemiegančiu miestu ir energingu jo meniniu gyvenimu. Poros butas – jų gyvenimo centras. Tačiau vieną dieną įvykiai pasisuka netikėta linkme: jų kambaryje atsiranda kosminis portalas, atskleidžiantis ryšį tarp praeities, dabarties ir ateities.  

Kadras iš filmo „Dreifas“
TKKF archyvas

Helenos Wittman filmas „Dreifas“, rodytas šių metų Tarptautiniame Venecijos kino festivalyje, žiūrovus kviečia į kelionę mėlynomis vandenyno bangomis. Dvi moterys, Teresa ir Jozefina, leidžia savaitgalį prie Šiaurės jūros: ilgi pasivaikščiojimai paplūdimiu, orų prognozės, dangus, horizontas, vanduo. Po kartu praleisto laiko viena jų iškeliauja atgal į Argentiną, pas savo šeimą, o kita plaustu kerta Atlanto vandenyną, judėdama link Karibų. Tarp moterų atsiveria tiek erdvės, tiek laiko praraja – horizonte nebesimatant žemei, tvirtą pagrindą atrasti sunku. „Dreifas“ – tai ne tik filmas, bet ir jutiminė patirtis tiek akustine, tiek vizualine prasme: meistriški, žadą atimantys pačios H. Wittman nufilmuoti vaizdai žiūrovus panardina į Atlanto vandenyno bangavimą. Kartu tai – jautri istoriją apie žmogiškąjį ryšį ir santykių kaitą. Moterims vėl susitikus, viena jų gali paklausti kitos: „ar tu pasikeitei?“.

Kaune kino festivalio renginiai ir filmų seansai  vyks iki gruodžio 13 d. „Romuvos“ laikinojoje kino centro salėje, KTU Kultūros ir renginių  centre, Kauno menininkų namuose bei M. K. Čiurlionio dailės muziejuje. Vilniuje festivalis viešės gruodžio 7–13 d. kino teatre „Pasaka“. Panevėžyje festivalis gruodžio 15–17 d. vyks kino teatre „Garsas“. Visa festivalio programa – www.kinofestivalis.lt.

Kadras iš filmo „Kaip išgelbėti Kalėdas“
„Garsų pasaulio įrašai“ archyvas

Dovanų ir gražių norų metas – šv. Kalėdos – jau visai ant nosies! Bet šiame bėgime negalima pamiršti to, kas išties visų svarbiausia – pabūti su savo artimiausiais, su savo šeima. Planuodami jaukią popietę, būtinai įtraukite ir apsilankymą kine – jau šį savaitgalį startuoja lietuviškai dubliuota prancūzų komedija visai šeimai „Kaip išgelbėti Kalėdas“, su žaviąja Audrey Tautou.

Režisierius ir aktorius Alain‘as Chabat‘as, kurdamas šį filmą, pasinaudojo tobulu receptu šeimos kalėdiniam filmui: čia sukuriamas fantastiškas pasaulis – Kalėdų senio dirbtuvių stebuklinga aplinka, kurioje gyvena juokingi ir mieli personažai – elfai, o taip pat užgaidūs, įnoringi gyvi elniai! Būtinas ingredientas šiame recepte – situacijos, kurios prajuokina ir vaikus, ir jų tėvelius – kiekvieną savaip. Kalėdų senis atvyksta į Žemę… saugokitės, jis viską mato ir visus pažįsta! Na, o pats svarbiausias dalykas filme, atskleidžiantis Kalėdų stebuklą – tai buvimas kartu: tai visa šeima, atsakingai susitelkusi geram darbui; tai maža mergaitė, grįžusi pas savo mamą; tai broliai, atlikę gerą darbą ir susivieniję švenčių išvakarėse; tai Kalėdų senis, iš toli grįžtantis pas savo žmoną ir elfus. Viskas baigiasi gerai, o Kalėdų stebuklas net labiausiai ciniškame pasaulyje išsipildo!

Taigi, rūpesčius į šoną, laišką Kalėdų seniui – į paštą, ir su artimaisiais kuo greičiau į kino teatrą žiūrėti smagiausio, stebuklingiausio šventinio filmo „Kaip išgelbėti Kalėdas“. Kinuose jau nuo gruodžio 8!

Anonsas:

Kadras iš filmo „Aš esu Tonya“
„Du kine“ archyvas

Aktorė Margot Robbie net neketina mažinti apsukų ir toliau svaiginančiai kildama karjeros laiptais. Pradėjusi savo karjerą Australijos muilo operoje „Kaimynai“, netrukus atkorė atsidūrė Holivude, pirmiausia televizijos laidoje „Pan Am“, o vėliau ir pripažinto režisieriaus Martin Scorsese filme „Volstryto Vilkas“. Tačiau M. Robbie nesivaiko lengvų vaidmenų, bet liedama prakaitą šiame apdovanojimų sezone siekia tik aukso. Naujausiame savo filme, Craig Gillespie režisuojamoje biografinėje juodo humoro komedijoje „Aš esu Tonya“ (orig. „I, Tonya“), aktorė M. Robbie vaidina skandalų krečiamą, vieną žymiausių Amerikos dailiojo čiuožimo atstovių Tonya Harding.

Nors Tonya Harding istoriškai yra prisimenama kaip kontraversiška asmenybė, ne kartą parodžiusi vidurinį pirštą varžybų teisėjams, filme „Aš esu Tonya“ M. Robbie vaidmuo per juodojo humoro prizmę yra paverčiama nepaklusniu antiherojumi.

Išgyvenusi sunkią vaikystę su psichologiškai, o kartais net ir fiziškai smurtaujančia mama, kurios vaidmenį aistringai perteikia Allison Janney, T. Harding nevengė pasirodyti bulvarinės žiniasklaidos pirmuose puslapiuose, o išgarsėjo kaip pirmoji dailiojo čiuožimo atstovė padariusi trigubą apsisukimą ore ir dėl to 1991 metais triumfavusi JAV čempionate.

Vis dėlto, T. Harding vieta sporto istorijoje yra artimai siejama su negarbingu elgesiu. Prieš 1994 metų Žiemos Olimpines žaidynes ji paprašė savo vyro, Jeff Gillooly (akt. Sebastian Stan), užpulti pagrindinę konkurentę Nancy Kerrigan, ir tai galiausiai jai kainavo galimybę kada nors vėl sudalyvauti dailiojo čiuožimo varžybose.

Nepaisant eilės vaidmenų, kurie sekė po kino juostos „Volstryto Vilkas“, kaip, pavyzdžiui, Harley Quinn personažas filme „Savižudžių būrys“, biografinė komedija „Aš esu Tonya“ yra pirmasis filmas, pilnai patikėtas M. Robbie pečiams.

Pasinėrusi į neišvaizdžios, neturtingos ir gana niūrios moters, kuri pati sau siuva kostiumus ir pasidažo makiažu (vargiai), personažą, M. Robbie meistriškai perteikia baisų intensyvumą bei tragediją, kovojant už sportą, svarbesnį nei likusį gyvenimą.

Tokio pobūdžio vaidmens supratimas ir perteikimas, kuris gali paskatinti režisierių Quentin Tarantino sekančiame jo filme pasikviesti aktorę įkūnyti Sharon Tate, M. Robbie šiais metais nukreipia tiesiai į „Oskaro“ apdovanojimą.

Ir, nors auksas ištrūko iš Tonya Hargind rankų ant ledo, šis filmas suteikia dar vieną šansą pelnyti jį „Oskarų“ naktyje.

Biografinė juodo humoro komedija „Aš esu Tonya“, kinuose nuo vasario 16 d.

Filmo anonsas:

Kadras iš filmo „Alibi.com“
„Greta Garbo Films“ archyvas

Šią savaitę Lietuvos kino teatrus pasieks didžiulės sėkmės sulaukusi Philippe Lacheau (Babysitting ir Babysitting 2) režisuota nuotaikinga prancūziška komedija „Alibi.com“. Filmą, kurio premjera įvyko pavasarį, jau pažiūrėjo daugiau nei trys milijonai Prancūzijos gyventojų. Jį taip pat galėjo pamatyti ir Portugalijos, Ispanijos, Italijos, Lenkijos, Turkijos, Estijos, Vokietijos ir kitų šalių kino mėgėjai.

„Alibi.com“ pasakoja apie sėkmingą startuolį įkūrusį Gregą, kuris drauge su verslo partneriu Augustinu bei ekscentrišku asistentu Medžiu mėgaujasi klientų gausa, kurdami vis naujus scenarijus bei dangstydami apgaudinėtojų slaptas užgaidas. Vienas po kito plaukia užsakymai, sąskaitą pildo pinigai, o Gregas sutinka gražuolę Flo – savo svajonių moterį. Žinodamas, jog sužadėtinė negali pakęsti melo, Gregas apsimeta stiuardu, tačiau reikalai pradeda slysti iš rankų, kuomet jis susipažįsta su būsimu uošviu, kuris pasirodo besąs jo klientas.

Apgavystė seka apgavystę ir netikėtai visa šeima atsiduria viename viešbutyje Prancūzijos Rivjeroje, kur Gregui ne tik teks išnarplioti melo pinkles, bet ir pateikti gerą alibi nuoširdžiai meilei.

Pasak kritikų, „Alibi.com“ – absurdiškas, tačiau pilnas gerų emocijų ir energijos filmas. Komedijos, filmuotos net 70-yje lokacijų, siužetas vystosi greitai ir kas kartą įstumia filmo herojus į netikėtas situacijas, iš kurių jie yra priversti išsisukti, o svarbiausiu tikslu tampa išsaugoti tikrąją meilę.

Įdomu, kad filmo istorija nėra visiškai išgalvota. Manoma, kad netikrus alibi siūlanti paslauga atsirado JAV, o vėliau išpopuliarėjo ir Europoje. Viena tikrų perskaitytų istorijų buvo įtraukta ir į „Alibi.com“ scenarijų. Beje, Philippe Lacheau – ne tik filmo režisierius, bet ir aktorius, suvaidinęs pagrindinį Grego vaidmenį. Jis ir  jo mylimosios vaidmenį atlikusi aktorė Élodie Fontan yra pora ir už filmavimo aikštelės ribų.

Nuotaikinga prancūziška komedija „Alibi.com“ Lietuvos kino teatrų repertuaruose pasirodys nuo gruodžio 8 dienos.

Filmo anonsas: